Kultūros ir edukacijos centras ‚‚Kultūros bravoras‘‘ Markučiuose

Abstract

Buvusių pramoninių vietovių bei pastatų regeneracija ir konversija yra tapusios pasaulinio masto diskusijų temomis. Paveldosaugininkų, architektų ir nekilnojamojo turto vystytojų, dirbančių su tokiais projektais, sėkmė dažnai yra susijusi su jų pasirinkimais, kaip rasti tinkamiausią pramonės paveldo pritaikymo būdą ir jo tolimesnį panaudojimą. Šiame darbe nagrinėjamas industrinio paveldo objektas yra E. Lipskio alaus bravoras, pastatytas XIX a. pabaigoje Vilniuje, Markučiuose. Šiuo metu visas kompleksas yra apleistas ir griūvantis, kas savo ruožtu rodo, jog jo istorinė alaus daryklos paskirtis šiandieninėje ekonominėje situacijoje nebėra patraukli. Tam, kad ši kultūros paveldo vertybė išliktų, būtina ją efektyviai pritaikyti šiandieniniams visuomenės poreikiams ir reikmėms. Pirmoje šio darbo stadijoje buvo atlikti vizualiniai, istoriniai ir ikonografiniai tyrimai, siekiant nustatyti teritorijos ir pastatų vertingiausius elementus. Tiriama buvo remiantis šiuo metu kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančiais teisės aktais. Įvertinus objekto esamą situaciją bei plėtros galimybes, antrojoje darbo stadijoje, buvo pasiūlytas teritorijos ir pastatų komplekso atgaivinimo ir pritaikymo naujai funkcijai scenarijus. Kultūros ir edukacijos centras ‚‚Kultūros bravoras“ - tai daugiafunkcinis visuomeninis objektas, kurio architektūriniuose sprendimuose sau tinkamą erdvę randa įvairialypės pastato funkcijos – edukacijos centras, kūrybinės laboratorijos, skaitykla, kinoteatras, daugiafunkcinės salės, biuras, smulkaus verslo patalpos, erdvės ekspozicijoms, aludarystės muziejus, kavinė, gyvenamieji plotai. Darbą sudaro 5 dalys: įvadas, analitinė dalis, architektūrinė dalis, konstrukcijų ir inžinėriniu sistemų dalis, išvados ir siūlymai, literatūros sąrašas. Darbo apimtis – 50 p. teksto be priedų, 58 iliustr., 6 lent., 22 bibliografiniai šaltiniai. Atskirai pridedami darbo priedai.

Rehabilitation of former industrial sites is a globally important topic. The usual solutions are sanitation and reuse of industrial landplots and buildings. The redevelopment success of such brownfield sites is often connected to choices by developers and architects how to manage and conserve industrial heritage and make it usable. Chosen object is an industrial heritage site, a brewery of E.Lipskis established in the end of 19th century in Markučiai, Vilnius. Former historical brewery function is no longer feasible in current economical circumstances, therefore the whole complex is nowadays abandoned and decaying. In order to conserve and keep this cultural heritage object for future, it is urgently needed to adapt it to societal needs and today's use. The primary phase of this work was determination of valuable elements in architecture through visual, historical, iconographic research and legal review of heritage conservation legislation. After determination of valuable elements and expansion possibilities, in the second phase, a new regeneration scenario and function is proposed for brewery brownfield site. Culture and education centre \"Culture brewery\" (‚‚Kultūros bravoras“) is a conversion and rehabilitation scenario for this brownfield site, which relies on multifunctionality and access for broad public. Various functions and uses are intermingling in reconstructed architecture- education centre, cultural laboratory, reading room, cinema, multifunctional halls, offices, premises for small and medium size businesses, cafes and residential areas. Structure: introduction, analysis, architectural conception, construction and engineering systems, conclusions and suggestions, references. Thesis consist of: 50 p. text without appendixes, 58 pictures, 6 tables, 22 bibliographical entries. Appendixes included.