Universalumo idėja architekto meninėje veikloje

Abstract

Baigiamajame darbe nagrinėjamas universalumo fenomenas architekto meninėje veikloje. Sinkretiška kūryba būdinga įvairių laikotarpių architektams nuo seniausiųjų civilizacijų kultūrų iki šių dienų. Vis dėl to, meistro sąvoka, kuri ne tik Renesanso bet ir ankstesniaisiais laikotarpiais turėjo sinkretiško kūrėjo reikšmę, kinta ir siaurėja specializacijos bei fragmentacijos reiškinių skaidomoje visuomenėje. Gilesnis šios temos tyrimas ir aktualizavimas pasaulio ir Lietuvos architektų kūrybos kontekste reikalingas norint pabrėžti sinkretiškumo svarbą architekto veikloje. Šis akcentas svarbus ne tik formuojant architektūros ir meno objektus, bet ir įprasminant platesnes šiandienos kultūrines, socialines bei gamtines-ekologines aktualijas. Pirmajame darbo skyriuje – „Renesanso žmogus” – universalaus tipo kūrėjas“ – analizuojamos prielaidos ir istorinė patirtis, kurioje iškyla universalaus kūrėjo-architekto figūra. Nagrinėjama pati „universalaus kūrėjo“ samprata, jos genezė, raida bei aktualumas. Tyrinėjami „meistro“ ir „talento“ apibrėžimai, jų tarpusavio priklausomybė, ryšys bei sąsajos su sinkretiško kūrėjo paveikslu. Antrajame skyriuje – „Architekto kūrybinio universalumo priežastingumai“ – apžvelgiami kontekstualūs (politiniai-ekonominiai, kultūriniai-tradiciniai, religiniai) aspektai, formuojantys sinkretiškos architektų raiškos poreikį. Trečiajame skyriuje – „sinkretiškumo fenomeno raiškos formos“ – nagrinėjamos ir tipologizuojamos universaliõs architektų kūrybos sritys. Pirmiausiai apžvelgiamos tradicinės formos – mažai kintančios ir aktualios nuo seniausiųjų laikų iki šių dienų. Toliau fiksuojamas idėjinis virsmas XIX–XX amžių sandūroje, ir aptariamos jo sąlygojamos naujų raiškos formų paieškos. Galiausiai analizuojamos naujausios architektų kūrybinio sinkretizmo išraiškos bei tendencijos. Analitinės -interpretacinės darbo dalys apibendrinamos, formuluojamos išvados. Darbas susideda iš: 185 psl. tekstinės dalies, 244 iliustracijų, 142 literatūros šaltinių.

The phenomenon of universality in the architect‘s creative activity is examined in the MA Thesis. Syncretism in the artistic expression is a characteristic feature of an architect from the earliest cultures up to the contemporary times. Nevertheless, the concept of a Master which not only in the Renaissance epoch, but also in the earlier historic periods had the meaning of a universal artist, has changed radically due to the processes of fragmentation and specialization in the society. A deeper research in the topic and its actualization is required to accent the importance of universality in the architect‘s activity while forming the objects of art and architecture as well as addressing the contemporary contextual cultural, social and ecological issues. The historical origins of the phenomenon of universality in the architect‘s creative activity are studied in the first chapter. The notions of the „Universal artist“, „Master“ and „Talent“ as well as their historical interpretations and relevance are analysed. Contextual political-econimic, cultural-traditional and religious aspects of the phenomenon of universality in the architect‘s creative activity are analysed in the second chapter. Various fields of the architects‘ universal creative activity are studied in the third chapter. First of all, the traditional forms of the universal artistic expression are analysed. Secondly, the change of concepts of creativity and art in the beginning of the modern era are examined. Lastly, the latest tendencies and forms of expression of the syncretism in the architect‘s creative activity are studied. In the end, the analytical-interpretational parts of the MA Thesis are summarized and the conclusions are outlined. The MA Thesis consists of: 185 pages, 244 illustrations, 142 sources of literature.