Miesto karnavališkumas ir sustingusios šventinės erdvės

Abstract

Šiuo metu dalis viešųjų erdvių Lietuvos miestuose tampa naujojo oficialumo vietomis. Naujuoju oficialumu straipsnyje vadinamos erdvinės ir retorinės galios apraiškos, per kurias buvimas viešosiose erdvėse papildomai normuojamas. Turiningo ir gyvybingo miestietiško gyvenimo įspūdį labiausiai kuria gatvės kultūros ir gyventojų plėtojamos veiklos viešosiose erdvėse įvairovė, formuojanti išskirtinę vietos atmosferą. Vienu iš pokyčių variklių tampa karnavalas, straipsnyje apibrėžiamas kaip egzistuojančios tvarkos apvertimas pasitelkiant vaidinimo elementus ir juoką, ir įvairios jo formos: alternatyvūs judėjimai, parodijos, drąsūs meniniai eksperimentai su ideologijos ženklais. Tačiau gatvės kultūros apraiškos sunkiai nuspėjamos, todėl dažnai nurašomos kaip nepageidautinos. Santvarkoms stabilizuojantis juoko kultūrą palaipsniui išstumia oficialūs naratyvai, reikalaujantys išlaikyti pagarbų ir rimtą santykį su praeitimi ir dabartimi, konkrečiomis miesto erdvėmis. Paradoksalu, kad lokalizuojant šventes ir iškilmes aikštėse, jas įrengiant masiniams susibūrimams, tačiau nepritaikant kasdienio patogumo poreikiams, tos aikštės gali likti tuščios. Miesto erdvių gyvybingumas paprastai baigiasi ten, kur prasideda iš galios pozicijos primetami paliepimai – jie sunkiai suderinami su gatvės kultūros polinkiu adaptuoti, perkurti erdves. Miestą kaip nenutrūkstamą šventinį įvykį formuoja būtent šie kūrybiniai mažieji naratyvai, per juos gyventojai prisijaukina miesto erdves. Įdomus atvejis yra Lukiškių aikštės daugiasluoksnė biografija. Lukiškių aikštės istorijoje galima išskirti periodus, kai ji buvo karnavalo (laisvai besiskleidžiančios gatvės kultūros) dalis ir kai ji tapo konfliktų, kompromisų ir paliepimų objektu, siekiant pažymėti vietą istorijos minėjimui ir oficialioms šventėms. Turgaus aikštė 1863–1864 m. virto sukilimo dalyvių egzekucijos vieta, o sovietmečiu įrengus Lenino paminklą ši erdvė paraleliai gyveno alternatyvų gyvenimą. 1991 m. išmontavus Lenino paminklą virto gyventojų ir kultūros organizacijų plėtojamų neformalių veiklų ir miesto kultūrinių švenčių vieta. Tačiau ilgainiui visuomenėje ėmė stiprėti laisvalaikio formų kaip nepagarbos istorijai naratyvas. Šiomis dienomis Lukiškių aikštės kaip „svarbiausios šalies aikštės“ statusą lydi primygtinis reikalavimas įrengti naują paminklą, neatsižvelgiant į viešųjų erdvių lankytojų vizijas ir įžvalgas. Kur traukiasi karnavalo kultūra ir kokiais pavidalais ji gali pradėti vėl skleistis, grąžinant sterilizuotoms viešosioms erdvėms gyvybingumą, yra atviras klausimas. Kasdienės gyventojų mikropraktikos, skirtos adaptuoti miesto vietas ir elementus savo poreikiams, pagal galimybes pagerinti savo aplinką, padėti kitiems erdvės naudotojams – visa tai, ką galima pavadinti „lengvojo socialumo formomis“ – veikia ir griežtų apribojimų sąlygomis, ir turbūt visais laikais praslysta pro draudimus.