Kraštovaizdis: vieta, grožis, laikas ir tapatybė

Abstract

Kraštovaizdis yra daugiau nei tik iš toli stebimas horizonto pakraštys, besimainantis nepriklausomai nuo žiūrinčiojo. Jis – visa, kas vyksta tarp pastatų, už jų ir ten, kur pastatų nėra. Tai vietos, kuriose gyvename ar kurias lankome bei matome atsiskleidžiant vienokiu ar kitokiu grožiu, o jį, kaip ir viską, kas organiška, veikia laikas. Kraštovaizdžio tapatybė jungia visas šias sąvokas. Prieš daugiau nei dešimtmetį kraštovaizdžio architektė ir dėstytoja Daniela Colafranceschi pakvietė su kraštovaizdžiu dirbančius įvairių sričių specialistus nedideliais tekstų eskizais aptarti kraštovaizdį kaip kūrybinės veiklos, istorinio konteksto, gamtos procesų, ekonominių, politinių ir socialinių sąlygų veikiamą sritį. „Tai labiau momentinių pasvarstymų kolekcija nei išbaigtas kritinis ar teorinis žvilgsnis į šią temą“, – leidinio „Landscape +: 100 words to inhabit it“ (2007) koncepciją apibūdino ji. Iš šimto esė pateikiame keturias, išverstas kraštovaizdžio architektūros studentų, studijuojančių Vilniaus Gedimino technikos universitete. Vertimų mokslinė redaktorė dr. Eglė Bazaraitė