Social simulation as a prognostic tool for communication processes: Theoretical and philosophical perspectives

Abstract

The article presents social simulation from theoretical and philosophical perspectives as a prognostic tool for researching, analysing and anticipating communication and other processes in social environments. The first part discusses the phenomena of ontological and epistemological simulation, treating social simulation processes as epistemological ones. The second part analyses the attitude of the French sociologist and media philosopher Jean Baudrillard towards social simulation, which he himself treats as ontological one. The counterarguments to introduce Baudrillard’s unidentified distinction between ontological and epistemological simulation processes are presented. The third part deals with the principles of the functioning of social simulations as a prognostic tool and provides analytical possibilities for various social environments, communication and other processes. At the end of the article, it is concluded that Baudrillard’s concept of ontological simulation, which annihilates classical Western metaphysics, erroneously reduces the difference between ontos and epistēmē.

Straipsnyje iš teorinės ir filosofinės perspektyvų pristatoma socialinė simuliacija kaip prognostinė priemonė, skirta tirti, analizuoti ir numatyti komunikacijos bei kitus procesus socialinėse aplinkose. Pirmoje dalyje aptariami ontologinės ir epistemologinės simuliacijos reiškiniai, socialinės simuliacijos procesus traktuojant kaip epistemologinius. Antroje dalyje analizuojamas prancūzų sociologo ir medijų filosofo Jeano Baudrillardo požiūris į socialinę simuliaciją, paties autoriaus traktuojamą kaip ontologinę: čia pateikiami kontrargumentai, siekiant įvesti J. Baudrillardo neidentifikuojamą skirtį tarp ontologinės ir epistemologinės simuliacijos procesų. Trečioje dalyje gvildenamos socialinės simuliacijos kaip prognostinės priemonės veikimo principai ir jos teikiamos analitinės galimybės įvairių socialinių aplinkų ir jose vykstančių komunikacijos bei kitų procesų atvejais. Straipsnio pabaigoje daroma išvada, kad J. Baudrillardo plėtojama ontologinės simuliacijos koncepcija, anihiliuojanti klasikinę Vakarų metafiziką, klaidingai redukuoja skirtį tarp ontos(būtis) ir epistēmē(pažinimas, žinios).