Išeminės kilmės mitralinio nesandarumo chirurginės korekcijos siūlėmis 10 metų rezultatai ir atsinaujinusio vožtuvo nesandarumo prognostiniai žymenys

Abstract

Darbo tikslas. Įvertinti kombinuotos aortos vainikinių jungčių operacijos su mitralinio vožtuvo chirurgine korekcija siūlėmis operacijos rezultatus, nustatyti prognostinius atsinaujinusio >II° IMN žymenis. Medžiaga ir metodai. Retrospektyviai išanalizuoti 77 pacientų, kuriems Vilniaus širdies chirurgijos centre 2000–2007 metais altiktos kombinuotos aortos vainikinių arterijų ir plastinės mitralinio vožtuvo korekcijos siūlėmis operacijos, duomenys. Vertinti pacientų bendrieji klinikiniai duomenys, Niujorko širdies asociacijos funkcinė klasė, echokardiografinio tyrimo duomenys iki operacijos, po 1 metų, viduriniuoju (vid. stebėjimo laikas 34,5 ± 16,9 mėnesio) ir vėlyvuoju (vidutinis stebėjimo laikas 71,5 ± 27,6 mėnesio arba 5,96 ± 2,3 metų) laikotarpiais. Rezultatai. Išeminės kilmės mitralinio vožtuvo nesandarumas reikšmingai sumažėjo nuo 2,7 ± 0,40 prieš operaciją iki 1,38 ± 0,90 (p < 0,001) vėlyvuoju laikotarpiu, kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija kito nuo 31,74 proc. ± 8,71 iki 35,87 proc. ± 9,14 (p < 0,001), Niujorko širdies asociacijos funkcinė klasė – nuo 3,55 ± 0,55 iki 2,61 ± 0,89 (p < 0,001). Atsinaujinęs >II° išeminės kilmės mitralinio vožtuvo nesandarumas pastebėtas 25 proc. pacientų po 1 metų, 39,47 proc. – vėlyvuoju stebėjimo laikotarpiu. Grįžtama remodeliacija pastebima tik iki 1 metų po operacijos, o vėliau kairiojo skilvelio remodeliacija progresuoja, nepriklausomai nuo išeminės kilmės mitralinio vožtuvo nesandarumo korekcijos rezultatų. Bendras išgyvenamumas po 1 metų – 75,3 proc., po 5 metų – 42,85 proc., o po 10 metų – 27,3 proc. Atsinaujinęs reikšmingas >II° išeminės kilmės mitralinio vožtuvo nesandarumas sąlygoja 2,5 karto prastesnį išgyvenamumą. Skirtingos chirurginės mitralinio vožtuvo korekcijos siūlėmis technikos neįtakojo operacijos rezultatų, nepaisant priešoperacinių skirtumų tarp grupių. IMN korekcija Alfieri siūle gali būti saugiai ir efektyviai taikoma net labai aukštos rizikos pacientams. Prognostiniai reikšmingo atsinaujinusio >II° išeminės kilmės mitralinio vožtuvo nesandarumo žymenys prieš operaciją yra kairiojo skilvelio galinis diastolinis diametras (p = 0,046) ir kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija (p = 0,016), o po 1 metų po operacijos – kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija (p = 0,022) ir Niujorko širdies asociacijos funkcinė klasė (p = 0,028). Išvados. Išeminės kilmės mitralinio vožtuvo nesandarumo korekcijos siūlėmis rezultatai tiek artimu, tiek vėlyvuoju laikotarpiu geri: mažėjant vožtuvo nesandarumui (p < 0,001), gerėjant kairiojo skilvelio išstūmimo frakcijai (p < 0,001), kartu gerėja ir Niujorko širdies asociacijos funkcinė klasė (p < 0,001), bet pastebimas didelis hospitalinis mirštamumas, prastas vėlyvas išgyvenamumas ir progresuojanti kairiojo skilvelio remodeliacija, nepriklausomai nuo išeminės kilmės mitralinio vožtuvo nesandarumo korekcijos rezultatų. Skirtingos chirurgines vožtuvo korekcijos siūlėmis technikos neįtakojo operacijos rezultatų. Prognostiniai reikšmingo atsinaujinusio >II° išeminės kilmės mitralinio vožtuvo nesandarumo žymenys prieš operaciją yra kairiojo skilvelio galinis diastolinis diametras ir kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija, o po 1 metų po operacijos – kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija ir Niujorko širdies asociacijos funkcinė klasė.

Objective. The aim of our study was to evaluate the results of mitral valve suture repair for ischemic mitral valve insufficienty, to find predictors for the recurrent mitral regurgitation following ischemic mitral repair. Materials and methods. We analyzed retrospectively 77 patients, who underwent combined coronary artery bypass grafting and mitral valve suture repair in Vilnius Heart Surgery Center from 2000 to 2007. Clinical and echocardiographic examination was performed before the surgery, after 1 year, at intermediate (at 34,5 ± 16,9 months) and late postoperative period (at 71,5±27,6 months). Results. Mitral valve regurgitation decreased from 2,7 ± 0,40 to 1,38 ± 0,90 (p < 0,001), left ventricle ejection fraction increased from 31,74 % ± 8,71 to 35,87 % ± 9,14 (p < 0,001), New York functional class decreased from 3,55 ± 0,55 to 2,61 ± 0,89 (p < 0,001) at late postoperative period. Recurrent >II° mitral regurgitation rate was 25 % at 1 year and 39,47 % at 5 year period. Reverse remodeling was observed for 1 years only with further negative remodeling, despite the results of surgery- both in competent and leacking valve groups. Acturial 1-, 5-, 10- years suvival rates were- 75,3 %, 42,85 % and 27,3 %. Recurrent >II° mitral valve regurgitation increased mortality risk 2,5 times. There was no difference between mitral valve suture repair techniques in terms of recurrent mitral regurgitation or survival rates, despite the differences between the groups preoperatively. Predictors for recurrent >II° mitral valve regurgitation before the surgery were left ventricle end-diastolic diameter (p = 0,046) and left ventricle ejection fraction (p = 0,016); 1 year after the surgery – left ventricle ejection fraction (p = 0,022) and New York functional class (p = 0,028). Conclusions. Ischemic mitral valve suture repair early and late results are good: mitral insufficienty decreased (p < 0,001), left ventricle ejection fraction increased (p < 0,001) and New York functional class decreased (p < 0,001) sigificantly, but postoperative mortality is high, late survival rates are low, pathological remodeling of the left ventricle goes on despite the results of mitral repair – even in case of competent valve. No differences between mitral valve suture repair techniques in terms of recurrent mitral regurgitation or survival rates were found. Predictors for recurrent >II° mitral valve regurgitation were left ventricle end-diastolic diameter and left ventricle ejection fraction before the sugery and left ventricle ejection fraction and New York functional class 1 year after the surgery.