Lukiškių aikštės Vilniuje konkursas (tarp Gedimino prospekto, Vasario 16-osios ir J. Tumo-Vaižganto gatvių)

Abstract

Kiekvienas miestas atspindi jį kūrusias visuomenes. Ir kaip kompozicinė visuma, ir kaip atskirų kūrinių kaupinys jis reprezentuoja dėsnius, kuriais tos visuomenės vadovavosi tvarkydamos pačios save ir kurdamos savąsias aplinkas (miestus). Įvairiais laikotarpiais, vyraujant tam tikroms socialinės sąrangos sąlygoms, miestas kuriamas pagal skirtingas erdvės formavimo tradicijas, taikant joms būdingus erdvės kompozicijos dėsnius. Aiškiausiai jie matomi miesto viešosiose erdvėse ir jų formavimo procese", - teigia T. Grunskis [1]. Vieša erdvė yra visuomeninės santvarkos reprezentantas, ji apibūdina mūsų visuomenę, atskleidžia vyraujančią ideologinę sąrangą. Pastarojo meto viešųjų erdvių paviršutiniškas tvarkymas atskleidžia tai, ko galbūt labiausiai bijome - palyginti su sovietmečiu, niekas nepakito. Kaip teigia miestų aikštes nagrinėjantis A. Novickas, „nėra visuomenėje lūžio, keičiančio erdvės pobūdį. Mes nepradėjome savęs ir savo istorinio palikimo vertinti kitaip. Erdvė nerevizuojama iš esmės, nekeičiama, neperstruktūruojama jos kokybė. Ji lieka tokia pati, keičiamos tik dangos, želdiniai. Pastaruoju metu investuojama į meisto parkų ir aikščių tvarkybą, tačiau iš principo tvarkymo darbai labiau kvepia lėšų įsisavinimu nei esminiais pokyčiais". Kuomet pirma sukuriama erdvė, o paskui joje atsiranda monumentas, objektai tarpusavyje bendrauja moderniai - nepaiso vieni kitų kontekstų (erdvinių, semantinių, istorinių ect). Tai rodo, jog esame vis dar modernistai - dar neišaugę iš vienprasmiško modernizmo į daugiasluoksnį kontekstualų postmodernistinį suvokimą (požiūrio prasme) [2].

The competition, taking into account significance thereof, was not rich in. Simply their implementation actions just express intentions of authors", maintains T. Grunskis, one of the reviewers of projects. The conflict between the groups of different interests having arisen during the competition allows thinking that Lukiškių Square will not change in the short run. Delay of competition decisions, however, is not the worst way out The worst thing would be to disrupt or damage unrecoverabfy one of the largest public spaces of the city. The competition may be treated as a test of the balance between ideas and qualitative tendencies and of the change in opinions. After all, the fact that the square has no Lenin monument is also a history reflection. The death sentence would be to reconstruct the square for billions and leave the same spatial structure illustrating situation of the society, therefore, these are essential changes in the society and deep perception of democracy what will determine the way this issue important to all is tackled. Here, concentration of the society and professional solutions are required. For this, a public discussion is necessary. And this discussion will demonstrate the fragile democratic system of our country time and again.