Freudo ir Jungo psichoanalitinė meno kūrinio interpretacija

Abstract

Straipsnyje lyginamuoju aspektu nagrinėjamos savitos Sigmundo Freudo ir jo pasekėjo Carlo Gustavo Jungo psichoanalitinės koncepcijos; išryškinamas jų požiūrius į meno kūrinio prigimtį, analizuojami pagrindiniai jų suformuoti psichoanalitiniai meno kūrinio interpretacijos principai. Ypatingas dėmesys skiriamas Freudo idėjų sąsajų su jo pirmtako Arthuro Schopenhauerio pasąmonės ir iracionalumo svarbą iškeliančiomis meno filosofijos idėjomis. Remdamasi lyginamosios analizės principais autorė parodo, kad Freudas meno esmę aiškindamas kaip pasąmoninę seksualinių instinktų simbolinę išraišką bei iracionalaus prado pasireiškimą, pratęsia ir konceptualizuoja Jenos romantikų, Schopenhauerio ir Friedricho Nietzsche’ės plėtotas meno sferos biologizavimo ir patologizavimo tendencijas. Autorė išryškina esminius Freudo ir Jungo koncepcijų skirtumus. Pagrindinį dėmesys psichoanalitinėje meno kūrinio interpetacijoje ji sutelkia į meno kūrinio atsiradimo priežastis, meninės kūrybos funkcijas (kompensacinė arba gydomoji), aptaria menininko asmeninės biografijos poveikį meninei kūrybai.

This article focuses on the peculiar attitudes of Sigmund Freud and his follower Carl Gustav Jung concerning the nature of an artwork. It also analyses the main psychoanalytical artworks’s interpretation principals developed by the two famous scholars. Special attention is focused in the beggining of the article on the interraction of the ideas between S. Freud and his predecessor A. Schopenhauer, who generated basic idea of art phylosophy highlighting the importance of the unconscious and irrationality. The main goal of this article is to highlight Freud’s and Jung’s attitudes to the nature and peculiarity of an artwork, to reveal the main psychoanalytical interpretation aspects of an artwork and thereby to point essential links with Schopenhauers nonclassical art phylosophy which emphasyses the importance of the unconscious and irrationality. By following the principals of comparative analysis the author reveals that S. Freud explaining the essence of an artwork as symbolical expression of the unconscious sexual insticts and irrational spring, essentially follows and conceptualises the tendencies of art sphere’s biologization and patalogization expressed by Jena Romantics, A. Schopenhauer and F. Nietzsche. The author points the main conceptual differences between S. Freud and C. G. Jung. In the psychoanalytical analysis of an artwork conception the main attention is focused on the causes of the appearance of an artwork, the functions of artistic creation (compensatory or remedial), and also on the effects of artist’s personal biographical data to his artistic creation.