Žemės ūkio prievolių išreikalavimas nacių okupuotoje Lietuvoje

Abstract

Straipsnio tyrimo objektas - žemės ūkio prievolių išreikalavimo būdai ir priemonės. Tikslas - išanalizuoti žemės ūkio prievolių išreikalavimo būdus ir priemones nacių okupacijos metais Lietuvoje. Darbo uždaviniai: 1) aptarti žemės ūkio gamybos pritaikymą karo reikmėms nacių okupuotoje Lietuvoje; 2) išnagrinėti nacių okupacinės valdžios naudotus būdus ir priemones žemės ūkio produktų prievolėms iš krašto ūkininkų išreikalauti; 3) aptarti kitas žemės ūkio (ne maisto gaminių) prievoles, skirtas Lietuvos ūkininkams, išanalizuoti būdus ir priemones joms išreikalauti; 4) pateikti išsamią ir patikimą žemės ūkio gaminių prievolių išreikalavimo statistiką. Pasirinkta tema yra aktuali ir nauja, nes lietuvių istoriografijoje nėra gerai nušviesta. Ypač pasigendama žemės ūkio (pirmiausia žemės ūkio gaminių) prievolių išreikalavimo mechanizmo taikymo praktikoje detalesnės, archyvinių ir ypač patikimų statistinių duomenų pagrindu paremtos, visos Lietuvos mastu apibendrintos analizės. Šiuo straipsniu siekiama užpildyti šias ir kitas aktualias istoriografijos spragas. Tiriant prieita prie šių išvadų: 1. Vokietijai laimėjus karą, visų Baltijos šalių, įskaitant ir Lietuvą, teritorijos turėjo būti įtrauktos į nacių Reicho sudėtį. Vykstant karui šių kraštų ekonomika turėjo būti pajungta vermachto ir kitiems Reicho poreikiams tenkinti, visiškai nepaisant vietinio ūkio ir gyventojų interesų. Okupuotose Rytų šalyse neplanuota kurti reikšmingesnės vartojimo reikmenų pramonės. Šios šalys privalėjo tapti pigios darbo jėgos ir žaliavų tiekimo baze bei Vokietijos pramonės gaminių realizavimo rinka. 2. Nacių agrarinės politikos okupuotoje Lietuvoje esmė buvo vienašališkas reikalavimas didinti pagrindinių maisto produktų ir žaliavų gamybą siekiant aprūpinti vokiečių kariuomenę, vietos ir Vokietijos gyventojus maisto produktais. Naciai apkrovė ūkininkus įvairiomis žemės ūkio gaminių ir kitomis prievolėmis (arklių su ratais ir pakinktais mobilizacijos, rankų ir vežimo darbų prievole ir t. t.). 3. Nacių okupacinė civilinė valdžia pritaikė lietuviškosios savivaldos aparatą savo poreikiams žemės ūkyje karo metu tenkinti. Nuolat grasindama lietuviškosios savivaldos pareigūnams bausmėmis, gąsdindama juos neigiamais padariniais žemės ūkiui ir ūkininkams, su lietuvių pareigūnų pagalba ji sugebėjo išplėšti iš krašto ūkio didelį kiekį žemės ūkio produktų. Savo ruožtu aukštesnieji lietuviškosios savivaldos pareigūnai buvo priversti savo pavaldiniams, žemesnio rango kolegoms, nuolat taikyti psichologinį spaudimą ar net prievartą. 4. Žemės ūkio prievolėms išreikalauti okupantai taikė tiek represines, tiek skatinamąsias priemones. Iš represinių priemonių paminėtinas ūkininkų nušalinimas nuo valdomo ūkio, žemės ūkio produktų konfiskavimas, piniginės baudos, bylų ūkininkams kėlimas Vokiečių ypatingajame teisme, uždarymas į arešto namus, kalėjimą, priverčiamojo darbo stovyklą ar net sušaudymas. Ūkininkų šaudymu ypač pagarsėjo Vilniaus srities apygardos komisaras H. Wulffas. Ūkininkų žudymu okupantai siekė įbauginti kaimo gyventojus, kad geriau vykdytų skirtas prievoles. 5. Žemės ūkio prievolėms išreikalauti ūkininkams buvo taikomos šios skatinamosios priemonės: nuosavybės dokumentų išdavimas, galimybės įsigyti pramoninių prekių ir pan. suteikimas. 6. Naciams nepavyko paversti Lietuvos ūkininkų klusniais okupantų valios vykdytojais. Dėl sunkių karo meto sąlygų ir dėl Lietuvos ūkininkų sabotažo, siekiant apsaugoti savo ūkius nuo visiško nualinimo, nacių okupacinei valdžiai, nors ir pasisavinusiai didelę krašto žemės ūkio produkcijos dalį, nė vienais ūkiniais metais nepasisekė iš Lietuvos kaimo surinkti planuotų žemės ūkio gaminių kontingentų.

The purpose of this study is to investigate methods and means of recovery of imposed agricultural obligations. The aim of this paper is to analyse the methods and means for recovery of imposed agricultural obligations in Lithuania, occupied by military forces of Nazi Germany. To achieve the aim, the following objectives have been set: 1) to discuss adaptation of production of agricultural products to meet needs of the war in Lithuania under the Nazi regime; 2) to analyse the methods and means used by occupational Nazi authorities for recovery of agricultural obligations imposed on farmers of Lithuania; 3) to discuss other obligations imposed (other than delivery of agricultural products) on Lithuanian farmers, analyse methods and means for their recovery; 4) submit the exhaustive and reliable statistics on recovery of imposed obligations related to delivery of agricultural products. The topic chosen is a relevant and new one, as this problem has not been presented exhaustively in Lithuanian historiography. First of all, we lack a generalized analysis on the entire Lithuania scale, analysis which must be more detailed, based on archive or reliable statistical data related to practical application of the mechanism of recovery of agricultural obligations (primarily aiming at agricultural products) imposed. This article aims at filling these and other gaps in relevant historiography. During the research the following conclusions have been drawn: 1. In the case of Germany victory in the war, the territories of all Baltic states, including Lithuania, were to be included into the Nazi Reich. During the wartime, the economy of these countries had to serve demands of the Vermacht and meet other Reich needs, irrespective of the interests of the local people and local economies. It had not been planned to create a considerable consumer goods industry. These countries had to be cheap labour sources and base for provision of raw materials, as well as a market for realization of German industry products. 2. The essence of the Nazi agricultural policy in the occupied Lithuania meant a unilateral demand to increase production of basic food products and raw materials in order to provide the German troops as well as local residents and Germans in Germany with food products. The Nazi imposed on farmers various obligations related to agricultural products and various equipment (mobilization of horses with carts and harnesses, obligations of manual work and transport, etc.) 3. Civil occupational Nazi authorities adapted Lithuanian municipal system to meet their agricultural needs during the wartime. The occupational authorities through threatening the officers of Lithuanian municipal system with penalties and negative consequences related to agriculture and farmers, using the help of Lithuanian officers, managed to recover a huge amount of agriculture products from this country agriculture sector. Whereas Lithuanian municipal officers of higher rank were forced to apply constantly the psychological pressure or even coercion on their own subordinates and colleagues of lower rank. 4. In order to recover agricultural obligations fulfilment, the occupants applied both repressive and promoting measures. Among repressive ones, farmer removal from his/her farm should be mentioned as well as requisition of agricultural products, cash penalties, farmers suing with the German Special Court, forcible confining in detention facilities, forced-labour camps or even killing by firing squad. Especially famous for farmers killing by firing squad was H. Wulff, the commissar of Vilnius county district. By killing the farmers, the occupants sought to intimidate the villagers so that they would better fulfil the obligations imposed. 5. To perform recovery of fulfilment of imposed agricultural obligations, the following promoting measures used to be applied: issue of ownership documents, granting the possibility of acquisition of industrial goods, etc. 6. The Nazi failed to convert Lithuanian farmers into obedient executors of alien will. Due to harsh conditions of the wartime and sabotage of Lithuanian farmers in order to protect their farms from the complete deterioration, occupational government of the Nazi each economic year failed to collect from Lithuanian villages planned agricultural products contingencies irrespective of requisition of the large part of agricultural production of this country.