Estetika urbanistikoje: Camillo Sitte įžvalgos (pabaiga)

Abstract

Straipsnio autorius aptaria austrų architekto Camillo Sitte’s miestų planavimo koncepciją, pateiktą tuo metu, kai spaudžiant modernistiniams imperatyvams suklestėjo urbanistinė megalomanija ir abejingumas urbanistiniam paveldui bei estetikos principams. Straipsnyje nagrinėjama Camillo Sitte’s mąstysenos estetinė dimensija, o jo pateiktą urbanistinio planavimo koncepciją siūloma vertinti kaip itin šiuolaikišką ir modernią. Teigiama, kad Sitte’s vaidmuo miestų planavimo istorijoje tebėra nepakankamai įvertintas, kadangi tokie įtakingi autoriai kaip istorikas Carlas E. Schorske ar žinomas architektas bei urbanistas Le Corbusier suformulavo vienpusišką ir neteisingą Sitte’s palikimo interpretavimo tradiciją. Autorius išryškina kitos teorinės Sitte’s rašytinio palikimo interpretacijos potencialią, kuris slypi George’o R. Collinso bei Christiane’os Craseman Collins požiūryje: šie autoriai laiko austrų architektą adekvačiu moderniosios urbanistikos siekiniams, todėl labia reikšmingu šiuolaikinėms urbanistinio planavimo diskusijoms. Autorius teigia, kad tolesnė Camillo Sitte’s teorinio palikimo analizė gali praturinti urbanistines studijas ir pagelbėti kuriant holistinį požiūrį į urbanistikos paveldą ir šiuolaikinį miestų planavimą, taip pat padėti sprendžiant urbanistines dilemas Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse.

The author of the article discusses the concept of urban planning that was offered by Austrian architect Camillo Sitte at the turn of the last century. During this period and under the pressure of modernist imperatives, the leading urban planners were captured by urban megalomania and demonstrated anindifference to urban heritage and to the principles of aesthetics. The aesthetical dimension of Sitte’s thinking is scrutinized and his concept of urban planning is interpreted as strikingly up to date and modern. The author suggests that Sitte’s role in the history of urban planning still remains somewhat underrated because such influential authors as historian Carl E. Schorske or renowned architect Le Corbusier have drafted a one-sided and often unjust interpretation of Sitte’s theoretical assumptions. The author emphasizes the potential of Sitte’s approach. The author also mentions George R. Collins and Christiane Craseman Collins who consider the Austrian architect as adequately modern and thus extremely urgent in the present discussions on urban planning. Further reconsideration of the legacy of Camillo Sitte can enrich urban studies and be of great help when drafting holistic attitudes toward urban heritage and contemporary planning practices both in Lithuania and other countries who face many urban dilemmas.