Reglamentavimas ir (ar) ekspertavimas

Abstract

Architektūrinės veiklos kokybei didelę reikšmę turi ekspertinės žinios – idėjos, kurios komunikuojamos projektavimo proceso dalyviams ir paprastai įkūnijamos urbanistiniuose reglamentuose, kultūros paveldo objektų aprašuose ir ekspertų atliekamų vertinimų išvadose. Palankiai projektinių sprendinių kokybę ir jų įgyvendinimo rezultatus veikia aplinkybėms kontekstiškai atvirą atodairos metakalbą vartojantis žinių užrašymo būdas, leidžiantis ekspertinių žinių komunikavimo metu užtikrinti glaudų sąryšį su suvokimo (stebėjimo) aktu, trunkančiu visą projekto rengimo laiką ir prireikus, atsižvelgiant į visuomeninį interesą ir naudojantis naujais duomenimis, lanksčiai koreguoti sprendinius. Tekstologinė Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašo (2016) analizė liudija, kad šis dokumentas reikalauja objektų aprašuose operuoti kito tipo – direktyvine metakalba, kuri yra kontekstiškai uždara. Ekspertinės žinios apie kultūros paveldo objektą gali figūruoti tiek implicitiškai (eksperto ar stebėtojo sąmonėje) arba eksplicitiškai (kaip teisės aktas, žinynas, aiškinamasis žodynas ar kompiuterinė intelektinė sistema). Eksplicitiniu pavidalu pateiktose žiniose turi būti derinamos denotacinės ir konotacinės charakteristikos. Deja, dėl to, kad mūsų sąmonėje vyrauja klasikinio racionalumo nuostatos, mes negalime pasiekti, kad bendras denotacinių ir konotacinių charakteristikų rinkinys patektų į saugomų objektų aprašus. Atskirų specialistų atliekamos ekspertizės gerokai susilpnina architektūros kokybės valdymo lauką, neleisdamos reglamentams, aprašams (žinoma, tik jei jie parengti taip, kad gali tinkamai reprezentuoti ekspertines žinias) veiksmingai atlikti savo vaidmens, kurį jie gali atlikti kaip architektų kūrybinio mąstymo katalizatoriai ir dėl jų galimybės kreipti architektūrinį procesą užtikrinant visuomeninį interesą. Pasitelkus produktyvaus mąstymo kultūros kriterijus, kur proto lankstumas apibrėžiamas kaip vienas iš esminių protingos veiklos komponentų, galime daryti išvadą, kad Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašas parengtas neprotingai. Kitaip ir negali būti, jei operuojama absoliučiais, beapeliaciniais teiginiais, jeigu nėra atodairos į kultūrinį kontekstą, neįvertinama sociokultūrinė atmintis (su objektais susijusios kultūrinės idėjos, konotacijos), o veikiama tik dabarties interesų lauke. Kartu pasigilinę į reglamentuojantiems dokumentams rengti pasitelkiamų specialistų kompetentingumo laipsnį, matome, kad tuos dokumentus rengia nekompetentingi specialistai, kurie naudoja paviršutiniškas aprašymo kategorijas, neatsižvelgia į tinklinį žinių pobūdį, jų siūlomos aprašymo schemos perdėm teorinės, negilios, jie operuoja praktinėms problemoms spręsti netinkamomis klasifikacijomis, jie perdėm imlūs „inertiškoms“, o ne „sąlygoms jautrioms“ žinioms. Kad padėtis pagerėtų, architektų švietimo sistemoje reikia atsisakyti klasikinio racionalumo principų ugdant specialistus, mokyti dirbti juos ne su „inertiškomis žiniomis“, o su „sąlygoms jautriomis“ žiniomis. Taip pat ugdymo procese svarbu sustiprinti kompetentingumą veikti pagal produktyvios veiklos kriterijus, kur svarbią vietą užima refleksija, padedanti geriau suvokti duomenų reikšmę įvairiuose (tiek istoriniuose, tiek šiandieniniuose) sociokultūriškai reikšminguose kontekstuose. Tai leistų suvokti specialistų bendruomenei, kad reglamentuojančius teisės aktus būtina rengti operuojant atodairos metakalba, taip pat sumažėtų ekspertavimo poreikis. Visa tai savo ruožtu leistų architektams dirbti kūrybingiau, tinkamai naudojantis savo egzistencine patirtimi.

The role of expert knowledge in the architectural activity is very important. Expert knowledge refers to the ideas that are communicated to the participants of the design process and are usually embodied in urban regulations, descriptions of cultural heritage objects and conclusions of expert evaluations. The quality of project solutions and the results of their implementation are positively directly influenced by a mode of recording expert knowledge that is based on the contextually open meta-language. Such way of recording allows to ensure constant connection with the act of perception (observation), which takes the entire time of the preparation of the project and, if necessary, enables flexible modification of the design solutions based on new data and considering the public interest. The textual analysis of the Description of the Criteria for the Evaluation and Selection of Immovable Cultural Properties (2016) shows that this document requires using a different type of meta-language for object descriptions. The meta-language currently used is completely separated from the cultural context. Expert knowledge about the object of a cultural heritage may appear both implicitly (in the mind of the expert or observer) or explicitly (as a legal act, certain manual, explanatory (interpretative) semantic dictionary or a computerized intellectual system). The knowledge presented in an explicit form has to combine the denotational and conotational characteristics. Unfortunately, since our mind is predominated by the provisions of classical rationality, we cannot put the general set of denotational and conotational characteristics in the inventories of protected objects. Today’s descriptions, almost exclusively dominated by denotation descriptions and expert evaluations carried out by individual (‘external’) experts, are the main source of expert knowledge. Unfortunately this considerably weakens the field of architectural quality management, preventing regulations and instructions (of course, only if they are designed in a way that they can properly represent the explicit expert knowledge, based on in-depth analysis) from effectively performing their role, which they can do as catalysts of architects’ creative thinking and also from impacting the architectural process according to the interests of the community in general. Using the criteria of productive thinking culture, where mental flexibility is defined as one of the essential components of intelligent activity, we can conclude that the Description of the Criteria for the Evaluation and Selection of Immovable Cultural Properties has been prepared unreasonably and unwisely. There is no surprise that we use absolute, non-assertive statements, ignore the cultural context and show lack of appreciation to social and cultural memory (object-related cultural ideas, connotations), if the reflections are based only on the area of current interest. Upon analysing the degree of competence of the specialists involved in the preparation of regulatory documents, we can see that these documents are produced by incompetent experts, who use superficial description categories and do not take into account the fact that the system of knowledge works as a network. Their proposed description schemes are overly theoretical and shallow, they deal with classifications that are inappropriate for solving practical problems and operate the “inert” rather than “sensitive” knowledge. In order to improve the situation, architects’ education must reject the provisions of classical rationality and educate new professionals, teaching them to work with “sensitive” knowledge. It is also important in the education process to enhance the competency to act according to the criteria of productive activity, which focuses on reflection, helps to get a better understanding of the meaning of data in various (both historical and contemporary) sociocultural contexts. This would help the expert community to understand that regulatory legislation must be developed on the basis of contextually open meta-language that would enable to reconsider project ideas during the process of design, as well as diminish the need for ‘external’ expertise. All this, in turn, would allow architects to work more creatively, making the best use of their personal existential experience.