Namų ūkių vartojimo modeliavimas

Abstract

Straipsnyje teoriškai nagrinėjami namų ūkių vartojimo kitimo dėsningumai ir siūlomas empirinis modelis, paaiškinantis Lietuvos namų ūkių vartojimo išlaidų kitimą 1995–2006 m. Teorinėje dalyje apžvelgiamos pagrindinės vartojimo teorijos ir jas atitinkantys empiriniai modeliai, vertinamos jų taikymo galimybės. Empirinėje dalyje patvirtinama, kad Lietuvos namų ūkių vartojimo išlaidų kitimas neatsiejamas nuo namų ūkių pajamų kitimo. Atliekamo modeliavimo rezultatai bent iš dalies atitinka Milton Friedman iškeltos nuolatinių pajamų hipotezės pagrindinius principus. Straipsnyje daug dėmesio skiriama maždaug nuo 2003 m. prasidėjusiam Lietuvos namų ūkių vartojimo bumui paaiškinti, jis siejamas su finansų rinkos pokyčiais, t. y. išorinio finansavimo priemokos sumažėjimu ir gerokai padidėjusiu bankų kreditavimu.

According to the PIH, consumers differentiate between permanent and transitory changes of disposable income, expenditure closely tracks permanent income dynamics, and consumers form adaptive expectations of the permanent income component. Consumption and income relationship confirmed by our simple empirical model can be interpreted in the said line of reasoning. In addition, conducted empirical analysis of the Lithuanian case does not lend support to the popular theoretical principles of optimal intertemporal consumption smoothing and no evidence of positive relationship between consumption growth and interest rates was found.