The cure for civiliter mortuus

Abstract

The core of this article is the ancient question concerning the individual person in relation to his/her society. This fundamental question of ethics and political philosophy is approached from the perspective of phenomenological philosophy. Hence, this article is an attempt to conjoin two prima facie inconsistent (because of category mistake) types of attitude towards reality and action, e.g. democracy and phenomenology. The thesis states that there is a common ground between the basic features of phenomenological method and the fundamental values of democracy. This paper explores the arguments that establish this parallelism between the values of democracy and phenomenology. One of the outcomes of this analysis will be the sketch of a new kind of virtue ethics and a new type of citizen, concerning new approaches to identity problem. In this respect method of phenomenology can be used as a technique (phronesis) for a future citizenship. On the other hand, this perspective helps to reevaluate the treasures of antique democracy and compare them with contemporary transformations of democracy in political, social and everyday spheres.

Straipsnio probleminę ašį sudaro dar antikoje suformuluoti fundamentalūs moralės, politinės (ir ne tik) filosofijos klausimai: kaip apibrėžti individo ir visuomenės santykį? Kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras pilietis? Į šias problemas straipsnyje žvelgiama iš fenomenologinės filosofijos pozicijų. Taigi straipsnyje derinamos dvi prima facie nesuderinamos perspektyvos į kasdienę ir socialinę tikrovę, privatų ir viešą veiksmą, savo prigimtimi įtraukiančios tiek kasdienes, tiek filosofines ir politines kultūrines mąstymo formas: fenomenologija ir demokratija. Iškeliama tezė, kad egzistuoja paralelizmas tarp pamatinių fenomenologinės nuostatos bruožų ir svarbiausių demokratijos vertybių. Kad pagrįstume šią tezę, būtina išspręsti tokius uždavinius – išryškinti bendriausias fenomenologinio mąstymo savybes; reabilituoti demokratijos sąvoką po jos redukavimo į politikos sritį, konkrečiai, „daugumos taisyklę“. Pateikti argumentus, pagrindžiančius fenomenologinės nuostatos ir demokratinių vertybių paralelizmą. Tai atlikus jau galima laisviau eskizuoti naujo tipo „dorybių teoriją“, kurioje fenomenologija pasitarnauja ir kaip naujo tipo pilietiškumo ugdymo instrumentas. Tokia perspektyva reabilituoja fenomenologijos kaip fronetinio mąstymo galimybę. Kita vertus, leidžia iš naujo permąstyti antikinės demokratijos vertybes ir jų transformacijas šiandieniniame socialiniame politiniame ir kasdieniame gyvenime.