Žmogiškųjų išteklių vadybos modeliai kuriantis žinių ekonomikai

Abstract

Besikuriančioje žinių ekonomikoje ir žinių visuomenėje kaip naujoje socialinėje ekonominėje erdvėje keičiasi požiūris į ją sudarančių aktyvių sistemų (tokių, kaip verslo struktūros ir viešosios įstaigos) misiją ir tikslus bei jų valdymo metodų efektyvumą. Tokiomis intensyvių pokyčių sąlygomis visos be išimties organizacijos susiduria su žmogiškojo potencialo plėtojimo problemomis. Iš naujo įvertinant žmogiškųjų išteklių panaudojimo prioritetus žinių ekonomikos kūrimosi sąlygomis būtina parinkti tinkamus žmogiškųjų išteklių vadybos modelius, leisiančius efektyviau panaudoti patį svarbiausią organizacijų turtą – žmogiškuosius išteklius.

Human Resource Management (HRM) has frequently been described as a concept with two distinct forms: soft and hard. These are diametrically opposed along a number of dimensions, they have been used by many commentators as devices to categorize approaches to managing people according to developmental-humanist or utilitarianinstrumentalist principles. The terms have gained some currency although, from a theoretical point of view, the underlying conflicts and tensions contained within the models have not been sufficiently explored and, from a practical perspective, available empirical evidence would suggest that neither model accurately represents what is happening within organizations. In this paper the conflicts and tensions have been analyzed both between and within the soft and hard models, and then report on the findings of an in-depth empirical study, which will enable to review and challenge the theoretical foundations upon which the soft and hard models are based. The main factor influencing competition in knowledge economy is the knowledge and human ability to use it. It will be the main cause of human resource management and knowledge management models development and integration in future.