Apšvietimas kaip architektūros modernumo simbolis

Abstract

Straipsnyje nagrinėjama dirbtinio apšvietimo estetika ir jos įtaka XX a. architektūrai. Išryškinta XIX a. pabaigoje atsiradusio elektrinio apšvietimo svarba ir atskleista apšvietimo techninė raida iki XX a. vidurio. Nagrinėjamos dirbtinio apšvietimo sąsajos su vizualiaisiais menais, apšvietimo įtaka reklamai, pastatų architektūrai bei visam miestui. Straipsnyje keliama idėja, kad nors apšvietimo prigimtis pradžioje buvo grynai funkcionali, ji greitai įgavo simbolinių ambicijų – reprezentuoti architektūrą. Architektai į apšvietimą žvelgė ne tik kaip į technologinę pažangą, tai buvo naują erą ženklinantis simbolis, erą, kurioje atsiranda didelės įtakos visoms kūrybinėms idėjoms turinti nauja savarankiška kūrybos sritis – šviesos architektūra.

The paper is designed to reveal the aesthetics of artificial lighting and its influence on the architecture of the 20th century. The main topics discussed are electric lighting, which appeared in our history at the end of the 19th century, and the technical development of lighting till the middle of the 20th century. Connections of artificial lighting with visual arts, its influence on advertisement, building architecture and the whole city are analysed. An idea is proposed that although lighting by nature was purely functional, very soon it acquired symbolic ambitions to represent architecture. In modern times architects understood that lighting was both a technological development and a symbol of a new era, when there appeared an independent field of creation – lighting architecture.