Phenomenology of Freedom and Responsibility in Sartre’s existentialist ethics

Abstract

Freedom and responsibility in one way or another were discussed by all exorcists of non-perspective thinking, i.e., existentialists. However, the phenomenological roots of existentialist ethics still did not receive proper academic attention. In this article I explore J. P. Sartre’s conception of freedom and responsibility uncovering how phenomenological insights can be subordinated and sometimes guide intentions of existentialism. On the other hand, Sartre’s view delivers perfect opportunity to analyse conflation of phenomenological ontology and existentialist ethics. Although Sartre interprets key notions of Husserl and Heidegger primarily in phenomenological manner, the analysis leads away from classical phenomenology and opens up a new outlook at classical ethical dilemmas. Thirdly, the lack of clear ethical claims in phenomenology could be reduced by showing that the ethical potential of phenomenology was partly actualized in existentialism. Besides these primary goals the article opens up a possibility to critically compare the conception of Sartre’s phenomenological-existentialist ethics with other ethical and ontological perspectives, i.e., stoicism, Christianity, psychoanalysis, Marxism, Kant and etc.

Laisvės ir atsakomybės temas vienaip ar kitaip nagrinėjo visi ne-perspektyvinio mąstymo egzorcistai (egzistencialistai). Nepaisant gausių tyrinėjimų, galima teigti, kad būtent fenomenologinės egzistencialistinės etikos šaknys kol kas nėra deramai išanalizuotos. Straipsnyje, pateikiant Žano Polio Sartro laisvės ir atsakomybės sampratą, parodoma, kaip fenomenologinės įžvalgos gali būti subordinuotos, o kartais kreipti egzistencializmo filosofijos intencijas. Kita, Sartro filosofinių pažiūrų analizė suteikia retą progą išstudijuoti fenomenologinės ontologijos ir egzistencialistinės etikos sampyną. Nepaisant to, kad Sartras interpretuoja Husserlio ir Heideggerio sąvokas grynai fenomenologiškai, šių interpretacijų analizė veda tolyn nuo klasikinės fenomenologijos, kartu pateikiamos klasikinės etikos dilemos naujai. Trečia, straipsnyje teigiama, kad dažnai fenomenologijai prikišamas etinių temų stygius atremiamas parodant, kaip etinis fenomenologijos potencialas aktualizuojamas egzistencialistinėje etikoje. Tai puikiai rodo Sartro etika. Be šių pagrindinių tikslų, straipsnyje taip pat aptariamos galimybės kritiškai palyginti Sartro fenomenologinės-egzistencialistinės etikos teiginius su kitomis svarbiomis etinėmis ir ontologinėmis perspektyvomis, pavyzdžiui, stoikų etika, krikščionybe, psichoanalize, marksizmu, Kanto filosofija ir kt.