Architektūros riteriai - Tautvydas ir Giedrė Miknevičiai

Abstract

Straipsnyje kalbama apie Lietuvos architektus, Architektūros riterius Tautvydą ir Giedrę Miknevičius. Menininkų šeimose augę ir architektūros studijų metu susitikę du jauni žmonės savo gyvenimus paskyrė architektūrai. Jų kūrybinė veikla apima du laikmečius - sovietmetį ir nepriklausomybės laikotarpį. Nei viename Tautvydo Miknevičiaus projekte ar įgyvendintame objekte nepastebėsi architekto arogancijos, egocentrizmo ar perdėto noro išreikšti savo asmenines kūrybines ambicijas. suvoktos laisvumo grėsmės, stiprus funkcionalumo ir racionalumo pasireiškimas, atsidavimas kontekstualumo viršenybei ir visumiškumo siekis lėmė architektūrą, kuri kiekvienu konkrečiu atveju harmonizavosi su kontekstu, ir reprezentavo savo laiko sąlygas, aplinkybes ir intencijas. Tautvydas savo veikla nesiekė įsiamžinti architektūroje, nesureikšmino asmeninių kūrėjo ambicijų, bet architekto profesionalo misiją suvokė kaip erdvės formavimą, harmonizavimą, pritaikymą žmogaus ir visuomenės pozityviam būviui. Ilgalaikis Giedrės Miknevičienės darbas PRI Miestų ir urbanistinių teritorijų projektavimo skyriuje sudarė sąlygas specializuotis urbanistikos regeneravimo srityje, ir tai atitiko jos, kaip architektės, strateginį mąstymo būdą, polinkį ir išskirtinį gebėjimą aprėpti visumą, įžvelgti esmę, tarsi apčiuopti tai, kas neapčiuopiama. Architekto paveldosaugininko kūryba daugiau byloja apie laiką, nei apie erdvę ar formą, nes jo priedermė – projektuoti dabar, bet remiantis praeitimi ir ją pristatant ateičiai. Subtili architektės kūrėjos priedermė pasireiškė gebėjimu kurti, vadovaujantis saugojimo ir puoselėjimo nuostatomis. Šioje pozicijoje labai svarbu ne tiek girdėti savo kaip individualaus menininko balsą išsireikšti ir norą įsiamžinti, bet labiau įsiklausyti ir išgirsti ankstesnių kūrėjų ir didžiojo formuotojo – laiko – sutvertus darinius, suvokti esmines jų savybes, tapatumą ir leisti jiems sėkmingai gyvuoti.

Thinking, speaking or writing about the architects, Tautvydas and Giedrė Miknevičiai inevitably forms a double picture. This portrait diptych consists of separate parts that reveal different characters , distinctive patterns, unique individualities, but also have many commonities and unexpected links between time, space, origin, and context. Conclusions, similarities and some coincidences are really obvious, and often surprising or even mystical. None of the projects or objects implemented by T. Miknevičius has the architect's arrogance, self-centeredness or exaggerated desire to express his personal creative ambition. It is difficult to predict if there ever was a dilemma for Tautvydas - to be original, bright, stand out or remain invisible? Perhaps paradoxically, the originaly ot architecture is more often associated with form than with content, and the architect's identity is associated with free and unrestricted creativity. It is worth noting that the indiscriminate, individualistic self-expression is often disastrous for the entire architecture. The long-term work of G. Miknevičienė at the PRI Center for Urban and Urban Territories Designed to specialize in the field of urban regeneration, which corresponded to her strategic thinking as an architect, her inclination and exceptional ability to cover the whole, to see the essence as if to sense what was not appreciable. The work of the heritage architect reveals more about time than space or form, because his task is to design now, but based on the past and present it for the future. Giedrė's work is context-based, complex, systematically methodical.