Veiksniai, lemiantys užsienio kalbos pratybų struktūros pobūdį

Abstract

Užsienio kalbos pratybos yra pedagoginio proceso struktūros vienetas. Būdamos organizacinė mokymo forma, pratybos yra užbaigta cikliškai pasikartojanti mokomojo-auklėjamojo proceso dalis. Klausimų kompleksas, susijęs su užsienio kalbos pratybų tvarkymu, gana plačiai nagrinėtas G. Rogovos, N. Gez, I. Salistros, E. Pasovo, L. Jakušinos, A. Starkovo ir kitų darbuose. Kiekvienose pratybose realizuojami praktiniai, lavinamieji ir auklėjamieji tikslai. Praktiniai tikslai reikalauja išmokti užsienio kalbą, kuri yra žodinio ar raštiško bendravimo priemonė. Šio tikslo realizavimas reikalauja įtraukti studentą į kalbinę veiklą. Lavinamieji tikslai – plėsti studentų erudiciją ir ugdyti jų intelektą – pasiekiami darbo su tekstais metu. Metodininkai ir dėstytojai stengiasi kuo geriau įgyvendinti šiuos tikslus darbo praktikoje. Pagrindinis būdas to efektyviai pasiekti yra mokomųjų pratybų darbo metodų tobulinimas ir mokymo turinio optimizavimas. Straipsnyje bandoma susieti šias metodininkų darbo pastangas ir atsakyti į klausimą, kokie turėtų būti pratybų efektyvumo tobulinimo rezultatai.

The structure and types of practical work are analyzed in the article. The authors consider a practical work as a principal unit of the pedagogic process. The type of practical work depends on the purpose of training: presentation of new subjects, repetition, test exercises. The authors single out two kinds of practical work depending on the nature of teaching: the preparatory practical work (having the nature of some training) and the linguistic practice. In the course of preparatory practical work the activities of students and a lecturer, first of all, are directed to formation of skills enabling to understand the subjects taught and the usage thereof in the process of communication. The linguistic practice is usually associated with one or another kind of the linguistic activity. The structure of practical work has to be flexible and dynamic.