Education of coexistence as Technē Tou Biou

Abstract

The article deals with education of coexistence as training of life art (technē tou biou). The major thesis is the following: our existence has been educated in the life environment together with other agents of life world (Lebenswelt), while the latter are educated in the background of our existential project to be realized during our life. This major thesis presupposes the minor ones developed in the article: existential education means the change of the roles between the agents of life enwironment; existential education covers an ironic relationship between the teacher and a disciple; the teacher educates an unique combination of the disciple’s charachteristics to be nourished in his (her) existential perspective instead of forcing the equal way for everybody; every community has been educated while an individual changes life environment by realization of his (her) existential utopia; education is a kind of existential tradition’s transfer through the new communicative channels; philosophy of education based on existential phenomenology stresses the aspects of responsible coexistence in the life-world to be created; education is the training of our life’s art as responsible creation inseparable from becoming of life-world as the environment of our coexistence; education deals with a miracle of breaking educational circle while a disciple excels the teacher and changes the educational environment. By analysing the problems of existential education the author uses the approaches of both existential phenomenology and cultural regionalistics.

Straipsnyje nagrinėjamas sambūvio ugdymas kaip gyvenimo būdo (technē tou biou) lavinimas. Iškeliama didžioji tezė: mūsų egzistencija ugdoma gyvenimo aplinkoje drauge su kitais gyvenamojo pasaulio (Lebenswelt) agentais, kurie lavinami įgyvendintino mūsų gyvenimu egzistencinio projekto fone. Ši didžioji tezė suponuoja mažąsias: egzistencinis ugdymas reiškia vaidmenų tarp gyvenimo aplinkos agentų pasikeitimą; egzistencinis ugdymas apima ironišką santykį tarp mokytojo ir mokinio; mokytojas ugdo unikalią mokinio bruožų, puoselėtinų jo (jos) egzistencinėje perspektyvoje, kombinaciją vietoj vienodo kelio kiekvienam forsavimo; kiekviena bendrija ugdoma, individui keičiant gyvenimo aplinką, jam įgyvendinant savo egzistencinę utopiją; ugdymas yra egzistencinės tradicijos perdavimo naujais komunikacijos kanalais būdas; egzistencine fenomenologija paremta ugdymo filosofija pabrėžia atsakingo sambūvio sukurtiname gyvenamajame pasaulyje aspektus; ugdymas yra mūsų gyvenimo būdo kaip atsakingos kūrybos, neatsiejamos nuo tapsmo gyvenamajame pasaulyje kaip mūsų sambūvio aplinkoje, lavinimas. Ugdymas turi reikalą su stebuklu kaip lavinimo rato sulaužymu, mokiniui pranokstant mokytoją ir keičiant ugdymo aplinką. Nagrinėjant egzistencinio ugdymo problemas pasitelkiama tiek egzistencinės fenomenologijos, tiek kultūrinės regionalistikos prieigos.