The features of the resumption and set of Lithuanian catholic church in the first decade of the re-establishment of independence

Abstract

In the article the singularity chances of Catholic Church as the institute after the re-establishment of Independence are analyzed. Two influences of the Church, inside and outside growing, conditioned by the present economic, social and cultural transformations are researched. The topics of public globalization processes, born out of religious pluralism, to which we have to react, considering having concrete Churchy heritage of acting that was formed by historical experience and concrete circumstances are also analyzed. It is also spoken about the Catholic Church in terms of government and political life.

Straipsnyje analizuojami Katalikų Bažnyčios atnaujinimo ypatumai ir augimo įtampos šaltiniai (atkūrus Lietuvos nepriklausomybę) pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu Lietuvoje (1990–2001). Nagrinėjamos Bažnyčios vidaus ir išorės permainos, nulemtos visuomenės ekonominių, socialinių ir kultūrinių pokyčių, visuotinės globalizacijos procesų pagimdyto religinio pliuralizmo, į kurį tenka reaguoti atsižvelgiant į turimą bažnytinės veiklos paveldą, suformuotą istorinės patirties ir konkrečių aplinkybių. Aptariama Katalikų Bažnyčios būklė valstybės ir politinio gyvenimo atžvilgiu. Parodoma, kad šią padėtį ženklino trys esminės nuostatos. Pirma, Katalikų Bažnyčia išreiškė principinę poziciją už demokratinę politinę tvarką, nors tai toli gražu neturi reikšti, kad šis kone deklaratyvus demokratijos priėmimas nusako tikinčiųjų suvokiamus demokratijos principus, ypač laisvės ir tolerancijos. Antra, Bažnyčia ieškojo būdų ir priemonių atskleisti savo santykius su politinėmis partijomis, pirmiausia LKDP, turinčia šimtametę tradiciją (įkurta 1904 m.). Tačiau nesutarimai tarp įvairių interesų grupių partijos viduje ir galiausiai skaidymasis – „moderniųjų krikdemų“ (gerokai nutolusių nuo Bažnyčios) sparno atsiskyrimas nuo LKDP – privertė Bažnyčią užimti nuosaikesnę poziciją ir atsargiau vertinti krikščionišką demokratinę orientaciją deklaruojančias partijas, tuo labiau išskirti vienintelę, prioritetinę. Trečia, Bažnyčia Lietuvoje nebuvo linkusi sieti savęs su nacionaline idėja ir nacionalizmu. Tokia pozicija prisidėjo mažinant įtampą tarp lietuvių ir šalyje gyvenančių tautinių mažumų, stiprinant ryšius su protestantų, ortodoksų ir sentikių bendruomenėmis. Nors, atrodo, Katalikų Bažnyčios santykiai su valstybe gerėja, tačiau tebelieka ir spręstinų dalykų.