Dvasinis įvaikinimas ir dovanos krikščioniškoje epistemologijoje ir etikoje

Abstract

Straipsnyje analizuojama krikščioniškojo gyvenimo arba buvimo būdo samprata, išplaukianti iš tam tikrų doktrininių įsipareigojimų. Tačiau unikalios krikščioniškos savivokos, pasaulėžiūros ir elgesio kodo peržiūra verčia grįžti prie pačios tikėjimo doktrinos ir apsvarstyti ne vien etinius, bet ir epistemologinius postulatus, įkūnytus tokiose analogijose kaip „dvasinis įvaikinimas“ ar „Šventosios Dvasios dovanos“. Tai leidžia susieti metafizinę Dievo malonės doktriną su etine teologinių dorybių kaip visaverčio gyvenimo dispozicijų teorija. Šiems tikslams įgyvendinti straipsnyje inicijuotas kritinis pokalbis su Tomu Akviniečiu, ne tik jo pateikta įžvalgia Dievo malonės ir dorybių meta-analize, bet ir metafizine vidinės transformacijos poreikio ir metodo, įgalinančio krikščioniškąjį gyvenimą, eksplikacija. Tai leis suprasti, kas gi yra krikščioniškasis buvimo būdas, kai tikėjimas į Jėzų Kristų pasirodo kaip tam tikro intelektinio akto ir asocijuotos kognityvinės nuostatos bei moralinio įpročio dialektika. Straipsnio pabaigoje krikščioniškosios buvimo versijos išskirtinumas dar kartą apčiuopiamas jau kaip alternatyva nekrikščioniškoms klasikinėms filosofinėms mokykloms.

The article deals with the notion of Christian way of being or life in itself, which stems from certain doctrinal commitments. Hence the analysis of the uniqueness Christian issues on self, world and behaviour must be approached not only from the ethical point of view but also from the epistemological one, which in turn is incarnated in such analogies as „spiritual adoption“ or “the gifts of the Holy Spirit“. Such perspective enables to conflate metaphysical doctrine of the divine grace with ethical theory concerning theological virtues as the dispositions of the human flourishing. The conceptual horizon for the problems discussed constitutes the critical dialogue with Tomas Aquinas, who presented not only insightful metaanalysis concerning divine grace and theological virtues, but also articulated the need and method for the true inner transformation, which constitutes the Christian way of being. This in turn reveals the Christian way of life as the dialectics between faith in Jesus Christ and associated cognitive outlooks and moral habits. At the end part of the article the specifics of the Christian version of life ones again is evaluated in comparison with classical philosophical schools.