From a ‘blind walker’ to an ‘urban curator’: initiating ‘emotionally moving situations’ in public spaces

Abstract

Reconstructing the mutation of a ‘blind walker’ into the figure of reflexive urban activist, who proposes creative solutions to the problems of de-activated public spaces, urban art interventions are comprehended as a tool for re-inventing and revitalising urban settings while initiating intensive interaction and cooperation between citizens. The idea to arrange ‘emotionally moving situations’ so as to activate reflexive attitude of the citizens toward everyday urban settings was proposed by situationists. By disturbing usual everyday rhythms and trajectories, urban art interventions, flash mobs and urban games establish a reflexive distance from the usual, routine ‘choreography’ of the place and propose alternative scenarios of behaviour in public space. Therefore urban art interventions can be considered as a tool for creative reconceptualization of spatial structures and social order, embedded in urban space.

Remiantis M. de Certeau pasiūlyta miestelėno „aklumo” metafora, kuri nurodo į nerefleksyvų santykį su kasdiene aplinka, straipsnyje rekonstruojama šios miestelėno figūros transformacija į miesto aktyvistą („miesto kuratorių”), kuris reaguoja į miesto problemas ir ieško kūrybinių šių problemų sprendimų. Aktyvaus santykio su miesto aplinka modelis buvo plėtojamas dar situacionistų (I. Chtcheglovas, G. Debord‘as, A. Kotányi ir kt.), kurie ieškojo kasdienio miesto patyrimo suspendavimo technikų (pavyzdžiui, dreifavimas) ir siūlė reorganizuoti miesto erdves, kad jos imtų produkuoti „emocionaliai paveikias situacijas”. šios paieškos paskatino situacionistus plėtoti „unitarinio urbanizmo” koncepciją. Šiuolaikiniams miestams susiduriant su deaktyvuotų viešųjų erdvių problema, „emocionaliai paveikių situacijų” kūrimo idėja atgimsta nauju pavidalu. Meninės intervencijos į viešąsias erdves, flash-mobai ir miesto žaidimai ardo įprastus elgesio scenarijus, steigia refleksyvųatstumą su rutininiu miesto patyrimu, o taip pat skatina naujųmiesto ritualų atsiradimą bei formuoja emocinį miesto reljefą. Intervencijos į viešąsias erdves gali būti analizuojamos ir kaip refleksijos forma, ir kaip aktualių miesto problemų(viešųjų erdviųdeaktyvavimo) sprendimo būdas.