Japanese gardens outside of Japan: from the export of art to the art of export

Abstract

Since the 19th century, a Japanese garden as a cultural phenomenon with a millennium-old history of religion and philosophy- based landscaping art has been exported to different regions of the globe and built in countries far from the land of its origin. The article focuses on two aspects of Japanese gardens: the basic and more specific principles of planning and design of a traditional Japanese garden, and the related discourse of a tradition of exporting its planning and design cultural tradition outside of Japan. Based on analysed international examples of Japanese-style gardens, the specific traits of planning the landscape of these gardens were identified. The narrative of multiple psycho-emotional effects that these gardens have on their users and visitors is disclosed in correlation with the specific aspects of their planning and design. The culture of exporting a Japanese garden tradition overseas is discussed and the important principles for introducing a Japanese garden to a remote cultural context are spotlighted. The concluding remarks on the user-oriented culture of exporting a Japanese garden as a complete planning and design system of landscape architecture, reflect author’s aspiration to open a wider cross-professional discussion and research on the topic.

Japonijos sodai – tai tūkstantmetes tradicijas turintis filosofija ir religija grįstas kraštovaizdžio architektūros kultūrinis reiškinys, kurio pavyzdžiai nuo XIX a. yra eksportuojami ir įrengiami skirtinguose pasaulio regionuose. Kraštovaizdžio architektūros požiūriu straipsnyje nagrinėjami du Japonijos sodų aspektai: esminiai šių sodų suplanavimo ir įrengimo principai bei specifiniai bruožai, taip pat Japonijos sodų meninės tradicijos eksporto ir sklaidos užsienyje klausimai. Visame pasaulyje garsių Japonijos sodų pavyzdžių apžvalga ir pasirinktų Baltijos jūros regiono pavyzdžių tyrimas atskleidžia esminius šių sodų suplanavimo principus, kurie sietini su lankytojams formuojamu psichologiniu emociniu poveikiu. Aptariant Japonijos sodų eksporto į kitus etninius ir geografinius regionus klausimus iškeliama jų integravimo į skirtingą kultūrinį kontekstą problema. Straipsnis apibendrinamas baigiamosiomis nuostatomis, kurios apibrėžia tolesnio Japonijos sodų meno diskurso lauką nuo vartotojo poreikių iki vientisos kraštovaizdžio sistemos eksporto galimybių, išreiškia autoriaus siekį atverti šia tema platesnį tyrimų ir diskusijų lauką.