Four approaches to the creative economy: general overview

Abstract

The article presents the concept of the creative economy as a new economic phenomenon in the globalized environment. Four approaches on the new occurrence are presented. According to John Howkins theory, the fifteen creative industries (listed by the author) are the core of the creative economy. Both creativity and economy aren’t new, but brand new are its interaction and scope. A wide definition of creativity has formed Richard Florida’s theory of the developing creative class, which is a group of professionals, researchers and artists whose presence creates socioeconomic and cultural dynamism in cities especially. Richard Caves characterizes creative industries on the basis of seven economic properties and presents an idea that creative industries as such aren’t unique but the sectors of creative industries driven by creativity generate new approaches to business processes, the demand-supply chain and covers both economic and social indicators of the country development. Charles Landry has proposed a creative city concept, which states that cities are dependent on one resource only – its people. Creativity changes place, natural resources, market access, and becomes the key to dynamism of city development. A creative city defines a metropolis with variety of cultural activities glued to urban economical and social functioning. Key activities highly influencing rapid growth of the creative industries worldwide are related to both technology and economy. Digital revolutions and economic environments where revolutions took place, changes in technology and communications altogether have formed new conditions for development of creative economy as a new economic phenomenon.

Straipsnyje pristatoma kūrybos ekonomikos koncepcija, kūrybos ekonomikos reiškinys analizuojamas globalioje aplinkoje. Pateikiama keturių požiūrių į kūrybos ekonomiką apžvalga: Johno Howkinso (2007) teorija remiasi paties autoriaus suklasifikuotų penkiolika kūrybinių industrijų ir jų poveikiu nūdienos ekonomikai, nes nei kūrybingumas, nei ekonomika nėra nauji reiškiniai, tačiau nauja yra šių reiškinių dermė ir veiklos apimtis. Platus kūrybingumo aiškinimas lėmė Richardo Floridos (2005) kūrybos klasės teoriją; kūrybos klasė yra profesionalų, mokslininkų, menininkų ir kitų kūrėjų grupė, kurių veikla kuria, ypač miestų srityse, socioekonomikos ir kultūros dinamizmą. Richardas Cavesas (2002) kūrybines industrijas apibūdina pagal septynias ekonomines vertes ir teigia, jog kūrybinės industrijos šiaip jau nėra ypatingos, tačiau jos kuria naujas prieigas prie verslo procesų, formuoja naują pasiūlos–paklausos grandinę bei skatina šalies ekonomikos ir socialinės gerovės augimą. Charlesas Landry (2006) pasiūlė kūrybinio miesto koncepciją ir teigia, jog miestai yra priklausomi nuo savo vienintelio ištekliaus – miesto gyventojų. Kūrybingumas keičia vietą, natūralius išteklius ir tampa kertine kategorija, kalbant apie miesto plėtros dinamizmą, neatsiejamą nuo miesto ekonomikos ir socialinių veiklų. Pagrindinės veiklos, kurioms įtaką daro greitas pasaulio kūrybinių industrijų augimas, yra tiesiogiai susijusios su technologijomis ir naująja ekonomika. Skaitmeninė revoliucija ir ekonominė aplinka, kur vyko ši revoliucija, technologijų ir komunikacijų pokyčiai suformavo naujas sąlygas plėtoti kūrybos ekonomiką kaip naująjį ekonomikos reiškinį.