Vietovės kultūrinio tapatumo subjektinis substratas

Abstract

Šiuo metu vietovių, jose esančių architektūrinių ir gamtinių objektų kultūriniu atžvilgiu vertingos individualios savybės suprantamos „objektyvistiškai“, neįvertinant jų reikšmės nei vietovės, nei kitų to pat tipo vietovių raidos kontekste. Kur kas naudingiau traktuoti vietovių kultūrinę vertę „subjektiniu“ pagrindu, kai užtikrinama atodaira į vietovės raidos „patirtinę atmintį“. Tikslinga rengti vietovių ir objektų „subjektinius“ (arba semantinius) pasus, kuriuose turi būti nurodyta tokia atmintis – informacinis vietovės raidos modelis kaip konceptų – vietovės kultūrinio tapatumo išsaugojimo semantinių interpretatorių – rinkinys. Naujai išplėtota sistemų raidos ir organizacijos teorija (I. Prigožinas, I. Stengers) nurodo, kad bet kuri dinaminė sistema analogiškai gyvam organizmui kritiniuose savo raidos taškuose (vietovei tokie taškai esti projektuotojų ir politikų priimami sprendimai), kad neprarastų tapatumo, turi apeliuoti į savo atmintį. Patirtinės atminties dalyvavimas raidoje primena chemijoje ir gyvuose organizmuose vykstančius autokatalitinius procesus. Vietovės semantinis pasas kaip semantinio – tezauro tipo – žodyno analogas (išreiškiantis kartu ir bendruomenės, ir vietovėje įkūnyto subjektiškumo dialogui reikalingą žodyną ir gramatiką) yra tokios vietovės subjektyvumo autokatalizės, o kartu ir kultūrinio tapatumo išsaugojimo elementas.