Šiuolaikinė architektūra: formos grynumas ir transformacija

Abstract

Be formos neįmanoma jokia architektūra. Minimalizmo atveju ji yra išskirtinai specifiška. Todėl forma apsprendžia minimalistinės raiškos pobūdį. Minimalių paviršių natūralų susidarymą gana dažnai galima pastebėti gamtoje. Čia ypač išryškėja racionalus, taupus materijos panaudojimas, sukuriant tobulas, harmoningas formas, o tai atspindi minimalistinės raiškos esmę ir patvirtina iškeltą prielaidą, kad minimali forma arba paviršius gali būti ne tik griežtos geometrinės formos, bet ir aptakūs, plastiški paviršiai. Šio straipsnio tikslas – aptarti minimalios formos ypatumų aspektus. Nagrinėjamos įvairios formos ir paviršių suvokimo koncepcijos, susietos su minimalistine raiška. Aptariant architektūrines formas, daug kas priklauso nuo to, ar turima galvoje dinamiška gyvybės forma, atvira išorinėms įtakoms, ar negyvas objektas. Siekiant naujos raiškos, yra naudojami tokie elementai, kurie iki šiol atrodė neįmanomi. Naujas požiūris į formą pastatų fasadus traktuoja ne kaip plokštumas, o dažniau kaip apvalkalą, odą, plutą ir pan. Akivaizdu, kad šiuolaikinių minimalistų nebetenkina 60-ųjų minimalizmo formos, jie ieško naujų raiškos galimybių. Atsiranda konceptualus poreikis transformuoti tradicinę grynąją formą.

The architectural heritage of old cultures displays more or less open efforts to achieve perfection and harmony, which may be conceptually linked with various meanings of minimalism. The ideas of the minimum have been persistent since the dawn of civilisation, irrespective of place and time. They can be related to striving for eternal values and ideals, which is also reflected in the search for clear, simple forms and geometrical structures over epochs. Any architecture is impossible without form. In the case of minimalism, the form is exceptionally specific. Therefore, the form determines the nature of the minimalist expression. A natural formation of minimal surfaces can be often observed in nature. A rational, thrifty usage of the matter creates perfect, harmonious forms, which reflects the essence of the minimal expression and corroborates the supposition raised in this work that a minimal form or surface is not necessarily characterised by a rigid geometrical form, but can also be streamlined and plastic. Minimalists using plastic forms and surfaces also seek precision, clarity, cleanness and simplicity like in the case of primary geometrical forms. The aim of this article is to discuss the characteristic aspects of the minimalist form. It is also concerned with various perception concepts of form and surface related to minimal expression. The arsenal of minimal forms in the sixties does not satisfy contemporary minimalists, so they look for new possibilities of expression. A conceptual need to transform the traditional pure form is emerging. The article discusses the specifics of the pure form and the need to transform it, the new aspects of understanding the form, the links with science and computer technologies, the possibilities of pure form transformation and the formation of hypersurfaces. It is aimed at revealing the essential aspects of morphology of initial forms and their phenomenon. The expression in contemporary architecture is an intention to change the face of modern architecture, giving it more expressiveness and modern innovation. It results in specific aims and priorities of architectural expression.