Politinė komunikacija: benjamin o constanto atvejis

Abstract

Straipsnyje nagrinėjamos Benjamino Constanto (pranc. Constant de Rebecque Henri Benjamin, 1767–1830), šveicarų kilmės prancūzų mąstytojo, laikomo ne tik XIX a. prancūzų, bet ir Europos liberalizmo kūrėju, idėjos apie individą, jo laisvę ir santykį su visuomene. Jo kūrybą būtų galima pavadinti konceptualiu sukilimu prieš ankstyvųjų liberalų doktriną, kuri remiasi visuomenės sutarties idėja, tapatinančią valdžią ir laisvę. Constanto nuomone, Didžioji Prancūzijos revoliucija įrodė tokio politinio mąstymo ribotumą ir pavojingumą pagrindinei liberalizmo sąvokai – laisvei, akivaizdžiai pademonstruodama, kad atstovavimo principai bei valdžių padalijimas gali virsti despotizmu ir tauta dėl saujelės išsišokėlių gali netekti suvereniteto. Constantas, kūrybiškai perskaitęs antikinės visuomenės raidos ženklus ir atskleidęs kai kuriuos laisvės mitus, gebėjo ne tik išlaisvinti ikirevoliucinę liberalią mintį nuo antikinio tipo politiniam mąstymui būdingų elementų, bet ir suformuluoti pamokomas išvadas ateičiai. Šitaip jis peržengė XVIII a. protoliberalios minties ribas ir prisidėjo prie liberalizmo, kaip modernios politinės teorijos, kūrimo.

This article deals with the ideas of Benjamin Constant (French: Henri Benjamin Constant de Rebecque, 1767-1830) about the individual, his liberty and his relationship to society. Constant was a Swiss-born French thinker who is considered to be the creator of the19th-century liberalism in both France and Europe. His works can be called a conceptual rebellion against the liberal doctrine which was based on the idea of the social contract and which mistook authority for liberty. In Constant’s opinion, by clearly demonstrating that the principles of representation and separation of powers may turn into despotism and the nation may lose its sovereignty because of a few extremists, the great French Revolution proved the limitations of such political thought and its threat to liberty, i.e. the central concept of liberalism. By employing the historical comparative method, Constant attempted to liberate pre-revolutionary liberal thought from the elements typical of ancient political thinking and argued that reality must be analysed in its historical context because certain phenomena are possible in one era and are totally impossible in another (Constant 1980: 113). Constant did not proclaim new principles of liberalism; instead, he thought it was more important to understand the elementary conditions of social interaction that already exist and have been tested throughout history. He succeeded in summing up the results of earlier developments and drawing conclusions from them that were useful for the future. In this way, Constant overcame the limitations of the 18th-century proto-liberal thought and contributed to the creation of the modern political theory of liberalism.