Darbas bibliotekoje - visai neramus ir visai ne užutėkis

Abstract

1997-aisiais dama, raudonu ilgu paltu su lapės apykakle ir juoda skrybėlaite, elegantiškai įsiveržusi į Bazilijonų vienuolyno ilgus tamsius koridorius, bibliotekos kolektyvo gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Pirmieji jos žingsniai bibliotekoje – susipažinti su kolektyvu, skyrių darbo procesais, išsiaiškinti problemas ir siekius. Labai greitai ji jau žinojo, ką reikia daryti. Visų pirma – susitvarkyti savo „virtuvę“, kurioje buvo daug šeimininkų, bet didelė dalis darbų neatlikta, kiti „užmiršti“ pusiaukelėje, dar kiti – visai nedaryti. Tuomet per visus tris vienuolyno aukštus skambėdavo: „Darbukai, darbukai...“ Ji nuolat skatino kolektyvą ką nors veikti. Nėra didesnių algų ar premijų – tada važiuojam grybauti. Ir nesvarbu, kad lapkričio mėnuo! Ilgam išliks atmintyje krentančių į kibirą sušalusių žaliuokių garsas“, – apie VGTU Bibliotekos direktorę pasakoja jos pavaduotoja Sigutė Urbonavičienė.