Gelbstint Kitą: karas ir taika Emmanuelio Levino filosofijoje

Abstract

Šiame straipsnyje svarstoma karo ir taikos tema Emmanuelio Levino filosofijoje. Daugiausia dėmesio skiriama jo veikalui Totalybė ir begalybė (1961) ir siekiama parodyti, kad Levinas karą supranta kaip moralės suspendavimą. Teigiama, kad Levino filosofijoje karas atsiskleidžia, viena vertus, kaip istorinis įvykis, o antra vertus – kaip ontologinis principas. Savo ruožtu taika taip pat suprantama nevienodai – ir kaip opozicija karui, ir kaip eschatologija. Karo ir taikos santykis taip pat atskleidžia politikos ir etikos santykio problemą Levino filosofijoje. Šios temos savotiškai įrėmina Totalybę ir begalybę ir, jei totalybė yra karas, o begalybė – taika, alternatyvus šios knygos pavadinimas galėtų būti Karas ir taika.

The present article discusses the topics of war and peace in the philosophy of Emmanuel Levinas. It focuses on Totality and Infinity (1961) and aims to show that war here is presented as a suspension of morality. This article argues that on the one hand, war is understood as a historical event, and as an ontological principal on the other. In turn, peace is also understood ambiguously: first, as an opposition to war, and second, as an eschatology which is the true peace. The question of war and peace also reveals the problematic relationship between politics and ethics in Levinas’s philosophy. These themes penetrate and frame the book. And, as totality is war and infinity is peace, the alternative title of Totality and Infinity might be War and Peace.