Masinė kultūra ir kultūros kritika

Abstract

Straipsnyje siekiama apžvelgti ir išryškinti masinės kultūros interpretavimo kaitą Vakarų kultūros kritikos raidoje. XX a. antrojoje pusėje masinė kultūra buvo siejama su masių visuomenės atsiradimu, pabrėžiant jos formavimosi, gamybos ir sklaidos mechanizmus. XX a. šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose pagausėjo bandymų teoriškai reflektuoti masinės kultūros reiškinius, išskleisti redukeionistinę kultūros lygmenų hierarchijų. Tokio pobūdžio pastangas reprezentuoja straipsnyje išryškinamas Čikagos sociologijos mokyklos atstovo E. Shilso indėlis į masinės kultūros konceptuali/avima, glaustai aptariamos jo pasiūlytos kultūros analizės schemos ir vertybiškai orientuota "kultūrų" hierarchija. Su šiais požiūriais lyginama "pirmosios bangos" britų kultūros studijų tradicija ir jos kūrėjų R. Williamso, W. Hogartho marksistinės interpretacijos, dariusios kuri laiką nemenką poveikį masinės kultūros analizės principams. Parodoma, kaip kito kultūros kritikos trajektorijos, sociologams ir kultūros kritikams pakeitus žiūros taškus: nuo masinės kultūros gamybos ir sklaidos principų ir ypatumų analizės pasukus prie publikos grupių skonių vertinimo, o kartu atmetus masinės kultūros ideologiją.

The aim of the article is to overview and emphasize the shift in the interpretations of mass culture in the development of Western cultural criticism. In the second half of the 20th century mass culture was linked to the emergence of mass society, cultural critics elaborated on the mechanisms of its emergence, production and dissemination. The sixties and seventies witnessed the attempts toward theoretical reflections of mass culture, to establishing a reductionist hierarchy of the levels of culture. One of the examples of this kind was conceptualization oi mass culture provided by sociologist E. Shils (Chicago): his schemes of analysis and value-oriented hierarchy of cultural levels is discussed. These viewpoints are compared with the tradition formed by the first wave of British cultural studies, namely the Marxist inerpretations of culture developed by R. Williams and W. Hoggarth that for a rather long time made a significant impact on the principles o( analysis oi mass culture. The author shows how the tendencies of cultural criticism changed when sociologists and cultural critics gave up the analysis of principles and peculiarities of mass culture production and dissemination, abandoning the ideology of mass culture, and turned to describing the preferences of the so-called "cultures of taste".