Recent challenges for human resoursce development within public management: intercultural competence

Abstract

Different scientific approaches to the constituents (attributes) of intercultural competence (e.g. P.Koehn and J. Rosenau, J.Stier), emphasizing the training perspective are analysed in the article. It stresses the necessity of the complex integration of the intercultural competence development at all levels of education and training of the public management staff 1) secondary and tertiary education, 2) pre-service training, 3) in-service training, following the principles of continuity andlife-long learning. The peculiarities of the intercultural competence development in each of the level are observed, arguing for systematic and complex approach while 1) assessing training needs, 2) choosing the content, duration, type and methods of the training, assessing training results and identifying new training needs. Coordination of sectoral, organisational and individual training priorities is one of the critical aspects while developing continuous training model for public mangers. Taking into consideration the dynamic of change in work environment and knowledge base the public management professionals deal with, the competence development needs great flexibility in content and coordination, and must be adequate to the existing and future, changing tasks and work patterns of public sector.

Naujojo viešojo valdymo tendencijų kontekste reformuojant viešąjį sektorių ypatingas dėmesys yra skiriamas visuomenei teikiamų paslaugų adekvatumo užtikrinimo problemoms spręsti, taigi parengti sektoriuje dirbančius specialistus ir ugdyti atitinkamas jų profesines kompetencijas. Straipsnyje analizuojama tarpkultūrinės kompetencijos koncepcija ir struktūra, apžvelgiamos naujos šių komponentų analizės tendencijos vadybos ir socialinių mokslų teorijoje (P. Koehn ir J. Rosenau,]. Stier). Straipsnyje nagrinėjamos kompleksinis kompetencijos ugdymo modelis, suponuojantis kompetencijos poreikio įvertinimą, atskirų kompetencijos komponentų ugdymo prioritetų ir hierarchijos nustatymą, mokymo turinio, trukmės, tipo ir metodų parinkimą, atsižvelgiant į individo, konkrečios organizacijos bei viešojo sektoriaus poreikius. Straipsnyje aptariamas šios kompetencijos ugdymo modelio adaptavimas viešojo sektoriaus specialistų kompetencijų ugdymo procese, akcentuojama kompleksiško tarpkultūrinės kompetencijos ugdymo integravimo svarba ugdymo, įvadinio profesinio mokymo ir tęstinio kvalifikacijos ugdymo darbo vietoje sistemose.