Kuriant autonaratyvą: pastabos apie už(si)miršimą

Abstract

Šis straipsnis yra pastanga atskleisti autonaratyvo problematikos plėtojimo kontekstus, pasitelkus už(si)miršimo fenomeną, kuris suvokiamas kaip ekstremali patirtis, išstumianti savo tapatybę kuriantį „pasakotoją“ į nebylumo sritį, ir kaip „pasakojimo apie save“ šerdis. Atsigręžimas į už(si)miršimo fenomeną a) paryškina tapatybės problemą ir parodo jos santykį su naratyvine atmintimi1 bei pačiu pasakojimo judesiu; b) verčia aptarti rašto kaip atminties ir užsimiršimo įrankio sampratą poststruktūralistinio autoriaus ir rašto santykio modelio kontekste, kuriame autorius traktuojamas kaip rašto „ištrinama“, „naikinama“ figūra.

The paper aims to reveal the contexts for a productive discussion of the auto-narrative problem on the basis of the phenomenon of (self)oblivion, which is understood as an extreme event that pushes the auto-narrator out of the realm of articulated experience. At the same time it is argued that (self)oblivion could be treated as a main component of some “cultural characters” (J. Lotman) and can be even imitated, creating a certain self-representation. On the other hand, from the perspective of post-structuralism the phenomenon of (self)oblivion is treated as one of the main functions of writing, which “erases” the figure of the Author.