Landscape as communication: reflection on surrounding environment in Chinese aesthetics

Abstract

Through examining early Chinese texts on aesthetic, contemporary interpretations and traditional Chinese landscape paintings, the author highlights relationship between painters and art theorists and their surrounding environment. The early aesthetic treatises, especially those who were dedicated to the topic of landscape painting, consist of subtle reflection of surrounding environment, its impact on author's life and worldview, discuss how painters understand, interpret and depict natural environment. The author argues that Chinese painters’ main attention focused on the natural environment where traces of human activity are not visible or barely visible, and unimportant, accidental. Monochrome ink landscapes created from Tang and Song dynasties are analyzed as examples because of their subtle reflection of the natural environment, embodied desire to capture and communicate its mood and soul. Portraying the sublime, animated nature Chinese painters intended indirectly via picture to communicate the idea that the whole surrounding world permeates invisible Dao. Such a worldview in traditional Chinese culture caused particular responsiveness and respect for the surrounding environment.

Nagrinėjant ankstyvuosius kinų estetikos traktatus, šiuolaikines interpretacijas ir dailės kūrinius, straipsnyje išryškinamas dailininkų ir meno teoretikų santykis su supančia aplinka. Parodoma, kad jau ankstyvuosiuose traktatuose, skirtuose dailės, o ypač peizažo, žanro problematikai, subtiliai reflektuojama supančios aplinkos problematika, nagrinėjamas jos poveikis dailininkui, išryškinamas aplinkos vaizdavimo savitumas. Konstatuojama, kad kinų menininkai daugiausia dėmesio skyrė natūraliai gamtinei aplinkai, kurioje žmogaus veiklos pėdsakai yra neregimi arba vos regimi, antraeiliai. Daugiausia nagrinėjami monochrominiai tušo peizažai iš Tangų ir Songų dinastijų laikų, nes jiems būdinga subtilios gamtinės aplinkos refleksijos, siekis pagauti ir perteikti jos nuotaiką ir dvasingumą. Straipsnyje argumentuojama, kad, vaizduodami taurią, sudvasintą gamtą, kinų dailininkai siekė netiesiogiai, vaizdais perteikti mintį, kad visą supantį pasaulį persmelkia neregimas Dao. Tokia pasaulėžiūra tradicinėje kinų kultūroje lėmė dėmesingumą ir pagarbą supančiai aplinkai.