Theological hermeneutics: interpreting “The lost garden of immediacy”

Abstract

Contemporary hermeneutics has turned from the art of textual interpretation to the world – constitutive functions of language and symbolic representation. It is stressed that all understanding takes place within horizons constituted by history and language. Building on the ultimate religious foundations of divinely revealed truth, theological hermeneutics reflects upon theology as the site of a circular mediation of Scripture, tradition, and culture. The guiding question of this article is: can a theological hermeneutics retranslate philosophical sources into the language of theology? For these purposes we must at first situate the theological phenomenon of Verbum at the center of philosophical hermeneutics. Secondly, it is necessary to give a brief account of how symbols (all in general and some in particular) function in religious language. Also, we can see that in the face of the dawn of some traditional religious symbols, we can find new ones emerging from new strategies of theological hermeneutics in the face of new ontology. The analysis of symbolic nature of theological hermeneutics directs us to the question of analogy. Eventually the subject of investigations turns to be “validity” of analogical language in theological hermeneutics, which have some paradoxical consequences. On the other hand, it is clear that these paradoxes are not simply about formal matters. It is amazing that the basic symbol functioning in analogical language for expressing the proper language of God-talk (theology) is the language itself.

Straipsnyje analizuojami filosofinės hermeneutikos ir teologijos sąveikos aspektai. Viena vertus, filosofinės hermeneutikos metodai ir turinys atliepia šiandieninės religijos filosofijos problematiką. Kita vertus, teologija kaip racionali disciplina šiandien negali neatsižvelgti į hermeneutikos atveriamus probleminius horizontus. Viena tokių problemų pasirodo esanti pati kalba, kurios užmarštis ir yra tikroji Heideggerio iškeltos būties užmaršties priežastis. Analizuojant žymiausių filosofinės hermeneutikos teoretikų (Gadamerio, Heideggerio, Ricoeuro) idėjas ir pasitelkiant autoritetingų kritikų (Wiercincki, Madison, Macquarrie) interpretacijas, straipsnyje siekiama parodyti, kad nėra principinio filosofinės hermeneutikos ir šiuolaikinės teologijos keliamų uždavinių nesutarimo. Kita vertus, ši tezė numato, kad ir tradicijos simboliai neišvengia filosofinės hermeneutikos interpretacinio horizonto. Kartu parodoma, kad tokios filosofinės hermeneutikos sąvokos kaip „kalba“, „laikas“, „savastis“, ... suteikia teologiniam diskursui naujų impulsų. Atsakymu į klausimą, kaip galima teologija naujos ontologijos (baigtinumo hermeneutikos) kontekste, tampa analoginio mąstymo, suteikiančio subjektyviai paveikiems simboliams konceptualumo, reabilitacija.