Postmodernizmo stiliaus tendencijų kilmė ir pritaikymas privačių gyvenamųjų namų architektūroje lietuvoje (nuo 1987 iki 1998 metų)

Abstract

1987 m. rugsėjo 28 d. LKP CK ir LTSR ministrų tarybos nutarimas Nr. 264 „Dėl individualinės gyvenamųjų namų statybos tolesnio plėtojimo Respublikoje“ į Lietuvos architektūrą po beveik trijų dešimtmečių pertraukos vėl sugrąžino individualaus būsto tipologinę grupę. Tuo metu Vakarų pasaulyje vyravusios postmodernizmo stiliaus tendencijos Lietuvą pasiekdavo daugiausiai riboto spektro profesinės periodikos pavidalu. Lietuvoje individualių gyvenamųjų namų architektūrinė raiška būtent ir rėmėsi užsienio (Japonijos, JAV, Vakarų Europos), vėliau – vietinėje periodikoje publikuotais postmodernizmo stiliaus gyvenamųjų namų projektais. Skirtinguose gyvenamuosiuose namuose analogų savybės buvo pritaikomos nevienodai: vienuose perimama ir interpretuojama pastato erdvinė struktūra, kituose – tik dažniausiai publikuotos detalės. Susiformuoja trys individualių gyvenamųjų namų architektūros grupės: elitinė etaloninė, tipinė adaptuota ir savamokslė. Joms atstovaujantys architektūros pavyzdžiai per dešimties metų laikotarpį statyti lygiagrečiai ir intensyviai, kol galiausiai postsovietinėje šalyje susiklosčiusios ekonominės aplinkybės paskatino praktiškesnį požiūrį į gyvenamąjį būstą, o postmodernizmo stilius, lygiai kaip ir likusiame pasaulyje, tapo nebemadingas.

On 28 September 1987, the resolution No. 264 On Further Development of Individual Housing in the Republic passed by the Central Committee of the Council of Ministers of the Lithuanian SSR restored the typological group of private dwelling-houses to Lithuanian towns after a break of nearly three decades. Postmodern trends in architecture that prevailed in western countries at that time reached Lithuania in the form of limited spectrum of architectural press. Architectural expression of individual dwelling- houses in Lithuania relied specifically on projects published in foreign magazines (mostly, of Japan, the U.S.A and Western Europe), and later – in the local periodicals. Different features of such analogous architecture were adapted in Lithuanian dwellinghouses in different ways: the spatial structure of the building was used and interpreted in ones, while in the others – only certain specific details, most often published in such professional press. Three groups of individual dwelling-houses were formed: the elite – benchmark-type, typical -adapted and self-taught architecture. They represented examples of architecture, which over the ten-year’s period were built in parallel and intense mode, until finally the economic conditions prevalent in the post-Soviet Lithuania led to the more practical approach to one’s housing, and the style of post-modernism became unfashionable in Lithuania just like in the remaining part of the world.