Erdvinis naratyvas ir formos percepcija istorinės ir šiuolaikinės architektūros kompozicijose

Abstract

Vienas svarbiausių istorinės architektūros bruožų – geometriškumas – buvo išryškintas modernizmo architektūros teorijoje. Remiantis geštaltpsichologijos teorija, elementarios geometrinės formos ir pagrindinės erdvinės charakteristikos suvoktos kaip antropomorfinis architektūros aspektas: net ir šiandien jos laikomos architektūros kompozicijos pagrindu. Nepaisant to, šiuolaikinės postmodernizmo ir dekonstruktyvizmo architektūros kūrėjai bei kritikai akcentuoja erdvinio naratyvo, kuriamo ne tik erdvės percepcijos, bet ir erdvės santykio su socialinėmis ir kultūrinėmis reikšmėmis, svarbą. Naratyvo, kaip architektūros kompozicinės ypatybės, naudojamos dekonstruktyvizmo ir postmodernizmo architektūros kompozicijose, pavyzdžių galime aptikti tiek užsienyje, tiek Lietuvoje.

One of the most important features in historical architectural compositions is geometrical rendition of architectural space and volume. This feature was highlighted in terms of architecture of Modernism. According to the theory of modern architecture and Geschtalt Psychology, elementary geometrical forms and main spatial features were underlined and accepted as anthropomorphic principle of architecture. Even today main spatial characteristics are accepted as a key principle of architectural composition. However, architects and critics of contemporary – post-modern and deconstructive – architecture emphasize the value of architectural narrative achieved not only through perception of space, but also by its relationship to social and cultural meanings and subtext of architecture. A narrative, as architectural feature, is realized in some compositions of the deconstructivist and postmodern architecture, both worldwide and in Lithuania.