Cracking and bearing capacity of repaired reinforced concrete wall-floor joints

Abstract

Nagrinėjamos supleišėjusių ar kitaip pažeistų pastatų laikančiųjų konstrukcijų bei jų sandūrų atstatymo ir remonto problemos. Jos ypač svarbios dėl tos priežasties, kad realaus pastato suremontuotų konstrukcijų laikomosios galios įvertinimas yra labai sudėtingas. Neardančiais bandymais pakankamai tiksliai galima nustatyti medžiagų fizines-mechanines savybes, tačiau konstrukcijos stiprumo įvertinimas negali būti patikimas, neatlikus laboratorinių eksperimentų su natūralaus dydžio modeliais. Eksperimentinių tyrimų metu buvo išbandyti daugiaaukščių gyvenamųjų namų gelžbetoninių monolitinių sienų ir kompleksinių perdangų (surenkama 60 mm storio gelžbetoninė plokštė monolitinama iš 76 mm diametro plastmasinių vamzdžių suformuojant tuštumas ir betonuojant kartu su sienų elementais) sandūrų modeliai (1 pav.). Pleišėtumo, irimo pobūdžio ir stiprumo analizei buvo naudojami natūralaus dydžio šeši pastato vidinių sienų ir perdangų sandūrų mazgai bei du išorinių sienų ir perdangos bandiniai (2 pav.). Pagrindiniai kintamieji eksperimentų metu buvo sienų ir perdangų armatūros kiekis bei vertikaliosios apkrovos dydis (1 lentelė). Suremontavus sandūrų bandinius (injektavus po spaudimu epoksidinę dervą į pažeistas konstrukcijų zonas) po anksčiau atliktų laikomosios galios nustatymo eksperimentinių tyrimų, jie buvo pakartotinai paveikti kintamosiomis vertikaliosiomis ir horizontaliosiomis apkrovomis. Apkrovimui buvo panaudota speciali įranga su apkrovos pulsatoriais laikantis apkrovimo eiliškumo, koks buvo taikytas bandant naujus bandinius (3 pav.). Horizontalioji apkrova buvo perduodama per reversinį pulsatorių kontroliuojant poslinkio R dydį (4 pav.). Bandinių irimo pobūdis, pleišėtumas bei stiprumas buvo palyginti su naujų mazgų bandymo rezultatais (5 pav., 2 lentelė).