Creative interactions between word and image in modern visual culture

Abstract

The paper deals with creative interactions of text and image in the works of various artists who represent realistic or even a photorealistic style: Belgian surrealist René Magritte; the father of conceptualism Joseph Kosuth; and Lithuanian artists – photorealist Algimantas Švėgžda and contemporary young painter Konstantinas Gaitanži. The author discloses how text and image interact in the works of these artists, points our reasons which cause attractiveness of their works for philosophical interpretation. Different variants of the interaction of word and image are disclosed: the word and the image could deny and at the same time confirm each other (Magritte’s This Is Not a Pipe); word becomes the founder of the image (Kosuth’s One and Three Chairs); word extends both reality and its image (everyday things in the works of Švėgžda); both words and images create fictional, non-existing reality (Gaitanži’s Dead Rock Star). Finally, however the word and images interacted, the word could help developing a material being of the pictured object. In the discussed cases, word becomes an assumption and condition necessary for creative dispersion of the image.

Straipsnyje nagrinėjamos kūrybinės teksto bei vaizdo sąveikos ir parodoma, kad jas įdomiu kampu atveria dailininkai, pasirinkę realistinį ir fotorealistinį stilius. Nagrinėjami belgų siurrealisto René Magritte’o, konceptualizmo tėvo Josepho Kosutho, taip pat lietuvių dailininkų Algimanto Švėgždos ir Konstantino Gaitanži darbai. Svarstoma, kaip, pasitelkus drąsias kūrybines interpretacijas, šių dailininkų kūriniuose sąveikauja tekstas ir vaizdas, kuo jų kūryba yra patraukli filosofinei interpretacijai. Išryškinami skirtingi žodžio ir vaizdo sąveikos variantai: žodis ir vaizdas vienas kitą neigia, tačiau sykiu jų tariamas priešiškumas anaiptol toks nėra (pavyzdžiui, Magritte’o serija Tai ne pypkė); žodis tampa vaizdo steigėju (Kosutho Viena ir trys kėdės); žodis pratęsia tiek tikrovę, tiek jos atvaizdą (kasdieniai daiktai Švėgždos drobėse); tiek žodžiai, tiek atvaizdai kuria fiktyvią, neegzistuojančią tikrovę (Gaitanži Negyva roko žvaigždė). Galiausiai parodoma, kad kaip besąveikautų žodis ir atvaizdas, žodis gali padėti išvysti atvaizduoto objekto daiktiškąją būtį. Aptartais atvejais žodis tampa prielaida ir sąlyga kūrybinei vaizdo sklaidai.