Sinkretiškumas architekto kūryboje: istorinė samprata ir aktualumas šiandien

Abstract

Straipsnyje nagrinėjamas universalumo architekto meninėje veikloje fenomenas. Sinkretiška kūrybinė veikla būdinga įvairių laikotarpių architektams nuo seniausiųjų civilizacijų kultūrų iki šių dienų. Vis dėlto meistro sąvoka, kuri ne tik Renesanso, bet ir ankstesniais laikotarpiais turėjo sinkretiško kūrėjo reikšmę, kinta ir siaurėja specializacijos ir fragmentacijos reiškinių skaidomoje visuomenėje. Nuodugniau tirti šią temą ir aktualizuoti reikia norint pabrėžti ir atkreipti dėmesį į sinkretiškumo architekto veikloje svarbą ne tik formuojant architektūros ar meno objektus, bet ir įprasminant platesnes aktualijas. Paradoksalu, bet dėmesys šio archajinės raiškos tipo kūrėjams galėtų būti veiksminga priemonė, padedanti išryškinti plačios erudicijos architekto paveikslą, atskleisti jo atsakomybei priklausančias problemas – kontekstualų požiūrį į dizaino, architektūros, urbanistikos plėtotę, gilinimąsi į kultūrinių, politinių ir ekonominių reiškinių priežastis, į jautrų jų ir žmogaus materialios aplinkos santykį bei šio santykio pasekmes.

The phenomenon of universality in an architect’s creative work is examined in the article. Syncretism in artistic expression is characteristic for architects from the earliest cultures up to the present times. Nevertheless, the concept of the Master, which had a meaning of syncretic creator not only in the Renaissance, but also earlier, has radically changed due to the processes of fragmentation and specialization in contemporary society. A deeper research in the topic and its actualization is required in order to emphasize the importance of universality in an architect’s activities, not only in the process of formation of artistic and architectural objects, but also in other contextual issues.