Kritinė erdvinė kūryba tiriant sovietinio laikotarpio Lietuvos architektūrą

Abstract

Straipsnyje tyrinėjami XX a. 6 deš. pabaigoje profesinę karjerą pradėjusių Lietuvos architektų kartos ryškiausių atstovų – Vytauto Brėdikio, Nijolės Bučiūtės, Vytauto Edmundo Čekanausko, Algimanto Mačiulio, Algimanto ir Vytauto Nasvyčių, Justino Šeiboko – kūrybos ir gyvenimo laukas. Pasitelkus šių architektų asmenines istorijas ir jų reprezentacijas, bandoma išplėsti modernios architektūros reikšmių totalitarinėje sistemoje interpretacijas. Architektų archyvuose rasti šaltiniai nagrinėjami taikant ikonologinę ir dekonstrukcinę prieigas, o istorinis-menotyrinis ir meninis tyrimas jungiami siekiant architektūros kritinei analizei suteikti erdvinę formą. Šiame vaizdų tyrime išryškinamas architektų santykio su sovietine politine sistema ambivalentiškumas, o Lietuvos sovietmečio architektūra atskleidžiama kaip daugialypis ir kintantis objektas, kuriam būdingi realumo ir fiktyvumo, vidaus ir išorės, atvaizdo ir erdvės, estetikos ir ideologijos sąsajų, inversijų, mutacijų paradoksai. Svarbia tyrimo dalimi laikytinas su sovietmečio architektūra susijusių medijuotų šaltinių kolekcijos paviešinimas parodoje, kaip architektūros vaizdų trūkumo kompensavimo Lietuvos muziejuose ir jų kritinės patirties aktyvavimo būdas.

The focus of the research is on the images and stories as mediated source material found in the personal archives of the architects or collected through interviews with the architects. The sources are interpreted by applying iconological and deconstructive methods of research. At the same time, the collecting of these sources is seen as a complex creative practice of gathering, studying, ordering, gazing, spacing and exhibiting of knowledge in its own right. This leads to research that merges art history and artistic research modes in search of architecture criticism as a form of critical spatial practice 12. The analysis of images, as related to media and body, highlights the ambivalent, complex relations of architects with the Soviet system. Lithuanian post-war modern architecture is revealed as a multifaceted contextual phenomenon, connecting, transforming and inverting the opposites of real and fictive, inside and outside, image and space, aesthetics and ideology. The research adds up to an exploration of the possibilities to animate historic material through its staging in an exhibition. The Contemporary Art Centre in Vilnius, which in itself is a listed building and one of the important examples of post-war modern architecture designed by V. E. Čekanauskas, is used as the site of exploration. The exhibition of the collection in this context becomes a critical means of bringing private source material related to Soviet Lithuanian architecture to the public space. It is intended to compensate for the lack of architectural images in Lithuanian museums and to explore the possibilities to activate their perception through contextual spatial experience.