Sakralinės architektūros simbolizmas H. U. von Balthasaro ir K. Rahnerio teologijoje

Abstract

Sakralinė architektūra, būdama glaudžiai susieta su konkrečia religija, visuomet buvo gaubiama paslaptingumo ir mįslingumo šydu. Sakraliniai simboliai bažnyčių architektūroje yra plati ir nedaug ištirta sritis. Menotyroje simbolis dažnai suvokiamas kaip regimas, asociatyvus vaizdinys, turintis savo prasmę. Sakralinės architektūros simbolizme XX a. įvyko nemažai reikšmingų pokyčių. Kyla klausimų, kodėl naujosios minimalizmo srovei priskirtinos bažnyčios stokoja ikonografinių regimųjų religinių simbolių ir ženklų. Ar tikrai dėl šių elementų stokos kaltas postmodernus sekuliarusis menas? Straipsnyje siekiama tarpdalykinio pobūdžio tyrimu aptarti galimą teologinių srovių įtaką šiuolaikinei bažnyčių architektūrai. Lyginama, kaip kito bažnyčios kaip kulto pastato samprata po Antrojo visuotinio Vatikano Bažnyčios susirinkimo. Nagrinėjami dėl šių procesų sąveikos atsiradę architektūros pavyzdžiai.

Closely tied to a particular religion, sacred architecture has always been hidden behind the veil of mystery and enigma. A wide variety of sacred symbols used in church architecture are little explored. In art criticism, symbols are often seen as visible and associative images that have a meaning of their own. Sacred architectural symbolism of the twentieth century has faced significant changes. The question is: why do new churches built in the minimalist style lack visible iconographic religious symbols and signs? Is the post-modern secular art to blame for the absence of artistic iconography? With the help of the interdisciplinary research, this article aims to discuss a possible impact of theological currents on contemporary church architecture. In addition, it compares the shift in the concept of a church as a building of worship after the Second Vatican Council. Finally, this article analyses examples of church architecture that emerged as a result of interaction between these processes.