Nacionaliniai vietovaizdžiai: Vileišių rūmų atvejis

Abstract

Straipsnyje šiuolaikinio įsivaizduojamybės diskurso kontekste nagrinėjamas Vileišių rūmų ansamblis – bene svarbiausias modernios lietuvybės istoriją Vilniuje ženklinantis architektūrinis objektas. Ansamblis apmąstomas kaip vietovaizdis, kurio vietą nacionalinėje vaizduotėje lemia dalyvavimas masinėje komunikacijoje ir aparatinių vaizdų prodiusavime, kaupime bei sklaidoje. Tyrime išryškinama, kad vietovaizdžio vaizdinija aktyvuoja savumo, pasididžiavimo, nostalgijos efektus, tačiau nepanaikina ir nežinomybės, neapibrėžtumo būsenų. Aptikti Vileišių rezidencijos simbolinės ir energetinės sistemos nesandarumai, prieštaringumai panaudojami kritiniam vietovaizdžio įsivaizdavimui, pagrįstam reprezentacijos stokos ir nepakankamumo konfigūravimu. Toks vaizduotės įvykis įgyvendinamas skirtingus vaizdinius elementus, rastus rūmų vaizdų archyvo tyrimo metu, susiejant tarpusavyje, juos animuojant ir montuojant kino medijoje. Dviejų projekcijų filmas „Drumsti skaidrumai“ rekonstruoja nacionalinio vietovaizdžio reprezentacijos pėdsakus ir medijuoja jų neapibrėžtumus, kartu steigdamas įsivaizduojamybę išlaisvinančią meno kūrinio erdvę. Derinant tiek menotyrinio ir meninio tyrimo, tiek ir šiuolaikinio meno prieigas permąstomos ansamblio – politinės teritorijos simbolio ir jo užsakovo – tautinio pasakojimo personažo reikšmės transnacionaliniame kontekste.

In the context of the contemporary discourse of imagination, the article explores the Vileišis Palace ensemble, which is probably the most important architectural object symbolizing the history of modern Lithuanian identity in Vilnius. The ensemble is thought of as a media space or sitescape documenting various manifestations of modernization of national culture. The study reveals that the imagery of the sitescape activates the effects of belonging, pride, and nostalgia, but does not eliminate the states of uncertainty and indetermination. Detected contradictions and leaks in the symbolic and energy systems of the Vileišis Palace are applied to critical imagination of the sitecape by means of re-figuration of the lack and insufficiency of its representation. This kind of imaginative event is implemented through heterogeneous visual elements found during the research of the palace’s image archive, which are being linked together, animated and edited in the film media. The two-screen film Unsettled Transparences reconstructs the traces of representation, while constructing the space of the artwork that frees the imagination of the national sitescape. The combined application of art historical and artistic research methods results in re-imagining the meaning of the ensemble as the symbol of political territory and its founder as a national hero in the transnational context. The artistic project mediates their uncertainties.