Kilmės įrašas: komunikacija ir kultūrų hibridizacija Lietuvoje

Abstract

Monografijoje nagrinėjama metadiskurso – didžiojo istorinio pasakojimo, kuriuo save įrašo tauta į istoriją, – reikšmė ir globaliame pasaulyje iškylanti būtinybė perskaityti lietuvių sukurtą naratyvą „Aušroje“ (1883) naujai. Tekstu užrašyta kultūrinė tapatybė yra susijusi su bendruomenės kolektyvine atmintimi ir sąmone, mitais, simboliais, žmonių tarpusavio ryšiais: su savimi, kaimynais, kitomis valstybėmis. Keliamas klausimas, kokią reikšmę dabarčiai turi bendros lietuvių ir lenkų istorinės patirties užmarštis? Kultūros semiotika leidžia suprasti konkrečios kultūros pasaulėvaizdį ir kultūrinį kontekstą, o semiotinis tyrimas – tekstą nagrinėti iš vidaus. Retoriškai klausiama, ar toks tekstas, formavęs tapatybės logiką ir savasties būtinybę kolonizavimo metu, neįtvirtino kultūrų hibridizacijos ir neįvardijo kolonijinio subjekto, veikiančio dabartyje, vaidmens? Subjektas (individas, tauta) konstruoja save per skirtumą ir todėl jam reikia kokio nors kito/kitų tam, kad imtų semiotiškai egzistuoti. Knygos skyriuose parodoma, kaip toks tapsmas gali tapti dvilypis, susidūrus su asimiliavimo kaltinimu ir išstūmimo veiksmu. Aptariama ir gretinama keletas tekstų: Motiejaus Strijkovskio „Kronika“ ir Alberto Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos istorija“, Teodoro Narbuto „Lietuvos istorija“,juridinis diskursas – 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucija, Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas, kuriuose „iki“ „Aušros“ programos buvo aprašyta lietuvių tautos ir istorijos genealogija.

First, it should be stated that the conception o “origin”, as a ground zero and histori-cal genealogy, has been lent rom Jacques Derrida, who — while deliberating on the relationship between writing and speech — asked “where” and “when” they began. He ound it apparent that issues o origin were inseparable rom the metaphysics o presence; hence, the two empirical questions invite the ollowing two: what are the denite locations and what is the denite time o the rst phenomena o writing in the world? The inquiry into origin does not seek or events nor structures but rather plainly avoids the alternative to history and essence. Consequently, it is impossible to use any structural analysis to explain a transition rom one structure to another; here, an external, irrational and disastrous act must come into play (Derrida, 2006). Tho-ugh, what is it? Where and how could it be detected? We do understand that the use o narratives in the creation o cultural identity substantiates the psychological need or sel-identication o society; however, this dangerous detective quest concerns the exploration o dierences between the identity o “I”, as dened in contemporary society, and the identity o a collective individual particular to conventional society as well as ways, in which the discourse legitimises the emergence o a new structure.As a phenomenon most requently targeted by social sciences, identity is investi-gated rom dierent angles by psychologists, sociologists, political scientists, philo-sophers, anthropologists, historians and researchers representing other elds. Howe-ver, it is recognised that interdisciplinary insights are still insufcient, and aspects particular to the ormation o the identity phenomenon have not yet been systemati-cally disclosed. In this case, identity was perceived as a person’s capacity to describe sel and respond to the question “who am I?”, as a person’s awareness o sel and the depiction o the wholeness o a human.Modernity has been perceived as a post-traditional order that departs rom the reality established by traditions and customs and opposes conservatism, which re-gards the past as a central and privileged dimension. Conservatism eliminates the possibility o a dierent viewpoint, which could reectively revisit ancient works pro-duced by own kin and actualise the issue o historical genealogy. It is apparent that without the investigation into distorting trends, the deliberations gravitate towards the propensity or constant (sel-)restoration o the Lithuanian tradition — which is programmed by the wording o the 19th century Aušra (1883) dening national revi-val heroes — as an invariable historical model, which would be a part o the cultural identity o Lithuanians.