Martin Buber’s dialogical communication: life as an existential dialogue

Abstract

On the basis of Martin Buber’s philosophy, the article analyses the links between the dialogue and human existence. In the beginning of the first part, the definition of Buberian dialogue is analysed from the perspective of relation. This perspective shows that primary relations may be of twofold character because there is a constant fight between the two I and It. This shows that human existence is not static and undergoes a gradual development. It is also under constant evolvement and faces a choice. Consumer society and mass media are said to contribute to gradual establishment of the relation I–It, which results in a loss of direct interpersonal communication. In the second part of the article on the basis of the opposition between the dialogue and monologue, different ways of human existence are discussed. The opinion that a dialogic relation is a means for an individual to ascend from the inauthentic to authentic dimension of existence is substantiated. Thus, approaching a dialogue from the perspective of Buber’s dialogic communication, it does not have a well-defined structure or any universal models. It is the experience lived through in an intuitive and unique way. In this respect, the dialogue remains the goal and mystery of person’s existential life.

Straipsnyje, remiantis Martino Buberio filosofija, analizuojamos dialogo ir žmogaus egzistencijos sąsajos. Pirmoje dalyje apžvelgiama buberiško dialogo apibrėžtis iš santykio perspektyvos. Ši perspektyva parodo, kad gali būti dvejopi pamatiniai santykiai, nes žmogaus būtyje nuolat kovoja du pradai Aš ir Tai. Žmogaus egzistencija nėra statiška, tolygiai besivystanti, ji nuolat kinta ir yra pasirinkimų kryžkelėje. Teigiama, kad vartotojiška visuomenė ir masinės medijos vis labiau įtvirtina Aš–Tai santykius, kurie lemia tiesioginės tarpasmeninės komunikacijos praradimą. Antroje dalyje, remiantis dialogo ir monologo priešprieša, aptariami skirtingi žmogaus egzistavimo būdai. Pagrindžiama, kad dialogo santykis yra priemonė žmogui pakilti iš neautentiškos į autentišką būties plotmę. Žvelgiant iš M. Buberio dialoginės komunikacijos perspektyvos, dialogas neturi jokios apibrėžtos statiškos struktūros ar universalių modelių, jis – intuityviai ir unikaliai išgyvenama patirtis. Šiame diskurse dialogas išlieka žmogaus egzistencinio gyvenimo tikslas ir slėpinys.