Apie komizmą moksle

Abstract

Nagrinėjamas komizmo vaidmuo moksle. Autorius komizmą, kaip ir tragizmą, sieja su egzistenciniais mokslininkų siekiais. Tai verčia kitaip pažvelgti į reiškinius, formuojančius tam tikrą mokslo teoriją. Komizmas traktuojamas kaip mokslą ir gyvenamąjį pasaulį suartinantis kūrybinis veiksnys. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į mokslo teorijų uždarumą, į tokius mokslo kriterijus kaip mokslo žargonas ir propaganda, į mokslininkų mąstymo inertiškumą. Pasak autoriaus, visa tai padeda įveikti egzistenciniai siekiai, kurių veikiami formuojasi mokslininkų teorinė žiūra. Mokslinė žiūra traktuojama kaip tam tikras vaizdas, veikiamas istorinės bei visuomeninės aplinkos, mokslo faktai – kaip teiginiai, kuriais dažnai aklai pasitikima. Mokslo reiškiniai interpretuojami iš fenomenologinės hermeneutinės perspektyvos: jie suvokiami tik kaip darnios visumos dalys, kurios išplečia žiūros lauką. Į mokslą žvelgiama kaip į kultūros – žmogaus egzistencinės kūrybos – dalį. Mokslo teorijų kaita interpretuojama kaip skirtingų vaizdų „maskaradas“, atnaujinantis mokslą.

The paper analyses the comism’s role in science. The author associates the comic as well as tragedy with the existential aspirations of scientists. This gives rise to a different view of the phenomena which form a certain scientific theory. The communism is approached as a creative factor bringing science and the living world together. In the paper attention is paid to the insularity of scientific theories, scientific criteria, such as scientific jargon and propaganda, to the inertia of scientists’ thinking. According to the author, existential aspirations, which influence formation of scientists’ theoretical viewing, help to cope with all that. The scientific viewing is approached as a certain view affected by a historic and social environment, and scientific facts are regarded as statements in which we often blindly trust. Scientific phenomena are interpreted from the phenomenological hermeneutical perspective: they are perceived only as integral parts of the harmonious whole which widen the viewing field. Science is treated as a part of culture – human existential creation. The alternation of scientific theories is interpreted as a masquerade of different views renewing science.