Dekonstruojant subjektą: postmodernios tendencijos teologinėje antropologijoje

Abstract

Filosofiškai apmąstant religiją neišvengiamai tenka spręsti ir filosofinės antropologijos klausimus. Savo ruožtu, tenka pripažinti, kad teologinės antropologijos teiginiai yra kultūriškai marginalūs. Tokie teiginiai paprastai kritikuojami ar net ignoruojami anapus krikščioniškosios konfesijos. Todėl evangelijomis grįsta žmogaus doktrina (evangelinis humanizmas) neišvengiamai privalo racionaliai analizuoti, kas konstituoja „žmogiškumą“, atsižvelgiant į šiuolaikinį intelektualinį kontekstą. Šiame straipsnyje susitelkiama ties vienu šios analizės aspektu – ties krikščioniškosios teologinės antropologijos ir dekonstruktyvaus postmodernizmo santykiu. Šio disputo perspektyva esmingai priklauso nuo to, kaip pateiksime postmodernizmą, kita vertus, kaip suprasime krikščioniškosios teologijos tikslus. Turėdami omenyje šiuolaikinės filosofijos slinktis ir tradicines (apologetines ir ne tik) teologijos užduotis klausiame, kaip evangelijų kreipiamas humanizmas gali būti eksplikuotas kritiniame dialoge su dekonstruktyviąja antropologija? Iškeltiems tikslams įgyvendinti straipsnyje analizuojamas svarbus postmodernios filosofijos būklės aspektas, t. y. perėjimas nuo subjekto filosofijos prie savasties hermeneutikos. Ši analizė numato tradicinę subjektyvybės ir ontoteologijos sąsają, t. y. subjekto, kaip nekintamo kognityvaus ir moralinio pagrindo, bei apeliacijos į substancijos metafiziką, sąsają, kad būtų eksplikuota Dievo ir pasaulio prigimtis, kuri yra pagrindinis dekonstruktyvių kritikų, susijusių su teologine antropologija, taikinys. Galų gale iškeliamas klausimas: ar įmanoma „pozityvi“ teologinė antropologija, kuri nepatektų po rubrika „dekonstruotina ontoteologija“? Straipsnyje pateikiamas „teologinis“ atsakymas bei tolesnės diskusijos perspektyvos.

The question of identity is one of the most important throughts in the history of human thought. This fundamental notion acquires attention especially in philosophical and theological anthropologies. As is well known, the postulated by Descartes ego cogito initiated the project of modernity. The article deals with the postmodern deconstruction of this absolute subject (I) and the corresponding notion of knowledge (thought). Despite some radical conclusions by these deconstructive critiques which deny the potential to contemplate the ultimate reality, or at least the possibility to comprehend it, various religious thinkers found postmodern strategies very useful for renovating traditional notions of religious discourse. In this case, the critique of the Cartesian subject turns out to be the hermeneutics of the temporal, historical, practically engaged self which becomes the “foundation” of modern theological anthropology. The deconstruction of various aspects of the Western metaphysical tradition was not a taboo for philosophers of religion to express the experience of the Ultimate. On the contrary, it encouraged to look for new ways of detecting ontological implications of hermeneutics of the self and revealing new aspects of the old Christian narratives. Analysis of these processes forms the structure of the paper.