Tarpinstitucinis benamių „dreifas“ Vilniaus miesto erdvėse: socialinio būsto informuotumo poreikis

Abstract

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, benamių skaičius mūsų šalyje didėja. Apgyvendinimo paslaugomis kasmet pasinaudoja nuo 4 iki 6 tūkst. žmonių, kuriuos įvardijame trumpalaikiais arba ilgalaikiais benamiais. Tačiau svarbu nuo trumpalaikės ir epizodinės gerovės paramos priklausomais tapusius benamius skatinti dalyvauti ilgalaikėje gerovės sistemoje. Vienas iš būdų yra dalyvavimas socialinio būsto aprūpinimo programoje. Tačiau čia susiduriama su dvejopa problema. Pirma, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, mūsų šalyje yra menkas socialinio būsto prieinamumas, palyginti su dideliu socialinio būsto poreikiu. Teigiama, kad mažas paja-mas turintiems asmenims galimybė išsinuomoti savivaldybės socialinį būstą gali būti suteikta tik praėjus 20–30 metų nuo prašymo išnuomoti socialinį būstą pateikimo. Socialinio būsto politiką galima traktuoti kaip pažeidžiamiausių asmenų įgalinimą visavertiškai dalyvauti vi-suomenės gyvenime. Kaip teigia M. Braga ir P. Palvarini, jei socialinio būsto prieinamumas yra didelis, benamystė kaip reiškinys beveik neegzistuoja, o netinkamas socialinio būsto politikos įgyvendinimas prisideda prie benamystės šalyje plitimo.Antra, nagrinėjant šiuolaikinės informacinės visuomenės plėtros socialinius kultūrinius aspektus ir remiantis žinių spragų teorija, pirmiausia iškyla nelygių galimybių problema: visuomenė suskaidyta į dvi grupes – tuos, kurie turi galimybę ir geba naudotis informacija bei komunikacijos technologijomis, ir tuos, kurie negali ir nemoka jomis naudotis. Kaip parodo straipsnio autorių atlikta benamių apklausa 2019 m., benamiams trūksta informacijos apie socialinio būsto įsigijimą. Tai lemia objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai. Prie objektyvių veiksnių galima priskirti valstybės vykdomą viešinimą apie teikiamas paslaugas. Subjekty-viais veiksniais galima laikyti pačių benamių domėjimąsi pagalba. Benamiai išreiškia norą turėti socialinį būstą kaip asmeninio saugumo ir socialinio stabilumo garantą, gerovės pa-grindą, tačiau šis noras yra greičiau deklaratyvaus pobūdžio. Gyvenimas be nuolatinių namų panaikina miesto erdvių žmogui būdingus konkurencijos bruožus ir įtvirtina pralaimėtojų savybes: nusivylimą, nesuinteresuotumą ir neveiklumą. O tai, akivaizdu, taip pat prisideda prie benamystės plitimo šalyje.

According to the Lithuanian Department of Statistics, the number of homeless people in our country is increasing. From 4 to 6 thousand people use accomodation services every year. We call it as a short-term or long-term homeless. However, it is important to encourage homeless people who have become dependent on short-term and episodic welfare support to participate in the long-term welfare system. One way is to participate in a social housing program. However, there is a dual problem here. First, according to the Lithuanian Department of Statistics, the availability of social housing in our country is low compared to the high demand for social housing. It is stated that low-income people can be granted the opportunity to rent municipal housing only 20–30 years after the application for renting social housing is submitted. Social housing policy can be seen as enabling the most vulnerable to participate fully in society. According to M. Braga and P. Palvarini, if the availability of social housing is high, homelessness as a phenomenon hardly exists, and the poor implementation of social housing policy contributes to the spread of homelessness in the country. Secondly, when examining the socio-cultural aspects of the development of the modern information society and based on the theory of knowledge gaps, the problem of unequal opportunities first arises: society is divided into two groups – those who have access to and ability to use information and communication technologies, and those who can‘t use them. According to a survey of the homeless conducted by the authors of the article in 2019, the homeless have a lack of information on the acquisition of social housing. This is determined by objective and subjective factors. Objective factors include publicity about the services provided. The homeless‘s own interest in helping can be considered as a subjective factor. The homeless express the desire to have social housing as a guarantor of personal security and social stability, the basis of well-being, but this desire is rather declarative in nature. Living without a permanent home eliminates the human features of competition in urban spaces and perpetuates the qualities of losers: frustration, disinterest and inactivity. And this, of course, also contributes to the spread of homelessness in the country.