Efficacy of treatment with pegylated interferon and ribavirin in patients with chronic HCV infection

Abstract

Objective. To investigate the outcomes of combined therapy of hepatitis C (HCV) patients with peginterferon and ribavirin in ”real life” practice, to compare them with data obtained in randomized clinical trials (RCT) and to evaluate possible predictors of sustained virological response (SVR). Material and methods. The retrospective study of HCV patients routinely examined and treated in the Vilnius University Hospital Santariskiu Klinikos (2003−2009 yrs) was carried out. They had undergone the treatment with combination of peginterferon alfa and ribavirin according to the Lithuanian guide. Overall 203 patients were enrolled. SVR was evaluated in 179 patients. Results. The overall rate of SVR was 43 %: in 51,3 % of naives (genotype 1 − 38,8 %, genotype 2 – 100 %, genotype 3 − 82,6 % cases) and in 28,1 % of experienced patients (genotype 1 – 17 %, and genotype 3 – 64,3 % cases). Significant relations of SVR and HCV genotype was observed: 68,9 % having genotype1 were non-responders, whereas 80 % and 75,7 % ones with genotype 2 and 3 achieved SVR (p < 0.005 and p = 0.01, respectively). The inverse relation with the age (p < 0.01), degree of fibrosis (p = 0.039) and previous unsuccessful treatment was confirmed by multivariate analysis. Conclusions. Data of SVR obtained „on real life“ conditions are non unambiguous: SVR of naive and experienced patients overall and those with genotype 1 were similar or slightly lower, while for patients with genotype 3 significantly higher than results presented in clinical trials. Genotype 1, previous unsuccessful antiviral treatment, older age, and advanced fibrosis were strongest negative predictors for SVR.

Tikslas. Įvertinti sergančiųjų lėtiniu virusiniu C hepatitu antivirusinio gydymo pegiliuotu interferonu ir ribavirinu efektyvumą rutininės gydymo praktikos sąlygomis ir palyginti rezultatus su randomizuotų klinikinių tyrimų duomenimis. Ligoniai ir tyrimo metodai. Atliktas retrospektyvus tyrimas: nagrinėtos 203 ligonių (2003–2009 m.), kurie sirgo lėtiniu virusiniu C hepatitu, asmens sveikatos istorijos ir jose pateikti duomenys. Ligoniai buvo gydomi pegiliuoto interferono ir ribavirino deriniu, remiantis Lietuvoje patvirtinta metodika. Gydymo efektyvumas, t. y. stabilus virusinis atsakas (HCV RNR neaptinkamas po 24 sav. baigus gydymą), buvo vertintas 179 ligoniams. Rezultatai. Bendrai stabilus virusinis atsakas (SVA) buvo pasiektas 43 proc. ligonių (iš jų 51,3 proc. dar negydytų ir 28,1 proc. anksčiau nesėkmingai gydytų). Dar negydytų HCV genotipo 1 ligonių SVA buvo 38,8 proc., genotipo 2 – 100 proc., genotipo 3 − 82,6 proc., o nereagavusių į buvusį gydymą ligonių SVA – 17 proc. genotipo 1 ir 64,3 proc. genotipo 3 atvejų. Pastebėta statistiškai reikšminga SVA ir HCV genotipų koreliacija: 68,9 proc. genotipo 1 ligonių gydymas buvo nesėkmingas, o 80 proc. ir 75,7 proc. užkrėstųjų genotipu 2 ir 3 pasiekė SVA (atitinkamai p < 0,005 ir p = 0,01). Daugiavariantinė analizė patvirtino atvirkštinę SVA koreliaciją su amžiumi (p < 0,01), fibrozės laipsniu (p = 0,039) ir buvusiu nesėkmingu gydymu (p = 0,002). Išvados. Antivirusinio gydymo rezultatai „realaus gyvenimo“ sąlygomis, palyginti su randomizuotų klinikinių tyrimų duomenimis, nevienareikšmiai: negydytų ir anksčiau nesėkmingai gydytų ligonių užkrėstų 1 genotipo C virusu SVA duomenys buvo panašūs ar truputį mažesni nei klinikinių tyrimų, tuo tarpu genotipu 3 − kur kas geresni. Nesėkmingas ankstesnis gydymas, genotipas 1, vyresnis amžius, ženkli fibrozė ir cirozė yra blogo virusinio atsako pranašai.