Aristotelio filosofijos struktūra M. Heideggerio mąstyme

Abstract

Straipsnis skirtas nusakyti Martino Heideggerio mąstymo ir Aristotelio filosofijos santykio pagrindinius bruožus. Heideggeris Aristotelio tekstuose randa prezencijos kaip išslaptinimo mąstymo pavyzdį. Aristotelio ir Antifono ginčo struktūra tampa paradigma Heideggerio ir René Descartes’o sampratų ginčo santykiui. Ši paradigma yra praturtinama būties istorijos dimensijos. Tiek per karteziškąją filosofiją susiformavęs nūnai atsiskleidęs būties likimas, tiek naujo būties mąstymo galimybė kildinama iš Aristotelio filosofijos, tiksliau – iš dvejopos galimybės perskaityti jos struktūrą. Naujas būties mąstymas siejamas būtent su prezencijos kaip išslaptinimo mąstymu, sutampančiu su eigentlich būtimi. Haidegeriškai-aristoteliškoje filosofijoje jos pačios santykis su karteziškąja paradigma suprantamas perimant graikiškosios skirties tarp alētheia ir pseudos struktūrą.

The aim of the article is to outline the main characteristics of the connection between Martin Heidegger’s thought and Aristotle’s philosophy. Heidegger finds in Aristotle’s texts the example of presence as the thinking of unconcealment. The structure of the argument between Aristotle and Antifon becomes the paradigm for the argumentative relation between the conceptions of Heidegger and René Descartes. Both the destiny of Being which has now been revealed via Cartesian philosophy and the possibility of the new thinking of Being is derived from the philosophy of Aristotle, to wit – from the twofold possibility of reading its structure. The new thinking of Being is linked precisely to the thinking of presence as unconcealment, which coincides with the eigentlich Being. The relation of Heideggerian-Aristotelian philosophy to the Cartesian paradigm is understood via the structure of the Greek distinction between alētheia and pseudos.