Idealistų karta: vyresniųjų Lietuvos architektų pamąstymai apie architektūrą

Abstract

Ant kokio pamato iškilo XX amžiaus antros pusės lietuviškoji architektūros mokykla, iš kokių architektūrinės veiklos sampratos šaknų esame užaugę? Kaip atrodo Lietuvos architektūra iš kūrėjo perspektyvos? Į šiuos ir panašius klausimus bando atsakyti trys Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto tyrėjos – Dalia Dijokienė, Eglė Navickienė ir Edita Riaubienė. Jos nuo 2015 m. kalbina iškilius architektūros kūrėjus, tiria jų požiūrį į architektūros reiškinį, architekto misiją ir jo ugdymą. Mokslininkės siekia išsiaiškinti Lietuvos architektų bendruomenėje susiformavusią architektūros sampratą ir architektūrinės aplinkos formavimo procesą, kaip sudėtingą kūrybinio, meninio, kognityvinio, socialinio ir kitokio konteksto išdavą. Tyrimo rezultatai suguls į knygą „Lietuvos architektai apie architektūrą“. 2015–2016 metais pusiau struktūruoti interviu paimti iš autoritetingų architektų – aktyvių praktikų, dėstytojų ir tyrėjų, profesinį išsilavinimą įgavusių Lietuvoje 1950–1970 m.: Rimanto Buivydo, Irenos Daujotaitės, Algimanto Mačiulio, Leono Mardoso, Jono Minkevičiaus, Algimanto Nasvyčio, Stasio Prikockio, Leonardo Vaičio ir Jurgio Vanago. Kviečiame susipažinti su kritiniu, reflektyviu šių kūrėjų požiūrių apibendrinimu.

What foundation was the late 20th century Lithuanian school of architecture built upon? What are the roots of our notions of an architect’s work? What does Lithuanian architecture look like fro creator’s perspective? Attempting to answer these and similar questions are three researches from the Faculty of Architecture of Vilnius Gediminas Technical University: Dalia Dijokienė, Eglė Navickienė and Edita Riaubienė. They have been interviewing prominent architects since 2015, studying their views on the phenomenon of architecture, the architect’s mission and education. The scholars are aiming to understand the notion of architecture that has developed within the Lithuanian architectural community as well as the process of the formation of our architectural environment as the complex outcome depending on creative, artistic, cognitive, social and various other contexts. Between 2015 and 2016, semi-structured interviews have been held with highly regarded architects – active practitioners, teachers and researches, who had acquired their professional education in Lithuania during the period between 1950 and 1970: Rimantas Buivydas, Irena Daujotaitė, Algimantas Mačiulis, Leonas Mardosas, Jonas Minkevičius, Algimantas Nasvytis, Stasys Prikockis, Leonardas Vaitys and Jurgis Vanagas. The article presents a critical reflexive summation of the outlooks of these creators with inclusions of their original thoughts. In spite of the soviet ideology and shortcomings in economic and construction capabilities, Lithuanian architects sought to produce modern, original and expressive architecture, while also maintaining a respectful relationship with the surrounding context and nurturing a national identity. The interviewed architects saw architecture as a multifaceted phenomenon where artistry, creativity and contextuality intertwine. Their process of designing architecture is rooted in comprehensive knowledge of historic, inter-war and ethnic architecture. They express naturally developed traditions through architectural shapes and construction materials, through their way of life, and through a respect towards the natural and historic environments.